Anyta privertė vyrą atlikti tėvystės testą, o jis ėmė ir sutiko

Aš santuokoje 3 metus ir negaliu pasakyti, kad šeimyninis gyvenimas pasirodė panašus į pasaką. Ne visada mano vyras reagavo adekvačiai, pavyzdžiui, kai jį atleido, Stepas 3 mėnesius tiesiog gyveno savo motinos sąskaita ir nė trupučio nepergyveno.

Aš, žinoma, jį palaikiau, bet šiaip jau vyras buvo pagrindinis maitintojas. Aš be problemų gaminau, pirkau maistą savo sąskaita. Apmokėjau komunalinius. Tuo metu vyras gulinėjo ant sofos arba žaidė kompiuteriu, o anyta siuntė jam pinigų kiekvieną savaitę.

Tuo metu aš netikėtai pastojau ir atėjo laikas baigti vyro poilsį. Kadangi jis pats neskubėjo išeiti į darbą, ėmiausi puolimo ir vos ne išspyriau jį įsidarbinti geroje vietoje. Tačiau ant manęs už tai bambėjo abu – ir Steponas, ir jo motina. Lyg aš kažkuo būčiau kalta!

Man, aišku, reikėjo susimąstyti, ar verta gimdyti nuo tokio vyro, tačiau taip džiaugiausi nėštumu, kad pamiršau visas problemas. O štai įsižeidusi anyta nieko nepamiršo – ji buvo nepatenkinta, kad verčiu jos sūnelį dirbti.

– Tu specialiai nusprendei dabar tai padaryti? – paklausė ji manęs antrą mėnesį.

Aš tiesiog apstulbau nuo tokių užuominų. Na žinoma, aš pastojau tyčia ir tiesiog tuo konkrečiu metu, kai vyras drybsojo namie be darbo, kad nutraukčiau jo poilsį! Kas per nesąmonė? Tačiau garsiai pasakiau tik tai, kad vaiką padarė jos sūnus, o ne aš pati.

Prabėgo nėštumo mėnesiai, sėkmingai pagimdžiau. Mažylis buvo mano kopija: akyčių forma, nosytė. Iš vyro paėmė ausytes ir lūpas.

Bendrai vaikas gavosi tiesiog gražuolis: pusė iš mamos, pusė iš tėčio. Juvelyrinis darbas! Negalėjau atsižiūrėti į mažylį ir pilnai pasinėriau motinystėn.

O anyta tuo metu ėmėsi vyro apdorojimo.

Kai mažyliui buvo jau pusė metų, ji atėjo pas mus namo – pažiūrėti į anūką. Anyta atrodė nepatenkinta: reikšmingai žiūrėjo tai į mažylio, tai į vyro veidą. O paskui pamiršo savo purvinas užuominas ir pasakė tiesiai:

– O kieno jis? Į Stepą visiškai nepanašus.

– Mano genai galingi, – iš nuoskaudos dėl mažylio net nesugalvojau, ką jai atsakyti ir leptelėjau pirma, kas atėjo į galvą.

Pažiūrėjau į vyrą. Jis ramiai junginėjo televizoriaus kanalus ir nė galvos nepasuko. Ar neišgirdo, ar nusprendė, kad viskas tvarkoje. Aš ir taip įsižeidžiau, tačiau negauti iš jo palaikymo tokiu momentu – to jau buvo per daug.

Tačiau toji diena praėjo ir pasimiršo, kaip ir daugelis kitų. Aš bandžiau gyventi ramų gyvenimą, mėgautis juo. Tačiau anyta neatstojo ir negalėjo nusiraminti su savo užuominomis.

– Ji mane užkniso! – piktinausi aš pro ašaras, skųsdamasi vyrui ir rodydama jos žinutes.

– Gerai, aš su ja pasikalbėsiu, – nusprendė jis pagaliau.

Vyras nuvažiavo pas motiną neva jos nuraminti. Tačiau pats grįžo užsivedęs, piktas ir liūdnas tuo pat metu.

Aš, pavargusi su mažyliu ant rankų, nenorėjau nieko jo klausinėti – man šitas purvas išvis nebuvo įdomus.

O prieš savaitę jis priėjo prie manęs ir pasakė, kad atliko DNR testą.

– Kam? – nustėrau aš.

Vyras akimirksniu pasišiaušė ir ėmė mane pulti: esą, jis mano pačios gerovei ryžosi tam! Niekaip negalėjau suprasti, ką jis kalba:

– Kokia dar gerovė? Ką tu čia nusišneki? Tu galvoji, vaikas ne nuo tavęs?

– Ne, aš pasidariau testą, kad tu nustotum bartis su mama,- atsakė jis.

Štai taip užsiminė apie neva mano neištikimybę.

Visada buvau jam ištikima, manęs nebaugina testo rezultatai. Žinau, kad ten bus nustatyta maksimali tėvystės tikimybė. Tačiau mane neapsakomai nuliūdino tai, kad jis drįso užsiminti, kad aš jam neištikima. Ir kad mūsų mažylis nuo kito vyro. Štai dėl ko siaubingai apmaudu.

Ir dar dangstosi mano konfliktu su anyta. Normalus vyras iškart būtų pastatęs ją į vietą! Rimtai noriu skirtis. Lauksiu sugrįžimo į darbą, atsistosiu ant kojų ir išeisiu su savo – tiksliau, bendru, bet jam nereikalingu – vaiku.