Kai sutikau Tautvydą, buvau įsitikinusi, kad mano gyvenimas su juo bus laimingas. Tačiau paskui susipažinau su jo tėvais ir supratau klydusi

Ištekėjau už Tautvydo 27-erių. Man tai buvo visai įprastas amžius santuokai. Nors visi mano kaimo gyventojai taip negalvojo. Todėl kad jiems aš jau buvau sena, reikėjo tekėti iškart, 18-20 metų.

Tačiau niekas iš jų neatsižvelgia, kad aš mokiausi universitete, pakilau karjeros laiptais, net nupirkau mašiną savo tėvui. Visus jaudino tik mano amžius. Tačiau aš nesigailiu ištekėjusi iš Tautvydo, aš jį labai myliu.

Tautvydas dirba paprastu mechaniku, tačiau turi tokią didelę širdį. Jis kiekvieną dieną atnešdavo man ramunių, mano mėgstamiausių gėlių, buvo pasiruošęs nešioti mane ant rankų. Tačiau aš apgalvojau ne viską.

Pasirodė, kad mano uošviai tiesiog nepakenčiami. Jie abu atsilikę, aš stebiuosi, kaip sūnus į juos nepanašus. Viskas prasidėjo nuo vestuvių. Mes su Tautvydu norėjome paskirti datą pavasarį arba vasarą. Tačiau anyta nusprendė, kad tempti nereikia, reikia tiesiog čia ir dabar.

Todėl mūsų vestuvės buvo lapkritį, kai buvo šalta, aplink purvas. Į dienos pabaigą mano vestuvinė suknelė pavirto juodu skuduru, aš buvau nusiminusi. Be to, mes norėjome pasėdėti mažame ratelyje restorane.

Tačiau anyta pasakė, kad kaimynams restoranas gali pasirodyti keista vieta, geriau tegu visi savi susirenka namo kieme, pastatė palapinę, suolus. Ant suolų patiesė laikraščius, apie jokį dekorą nė kalbos negalėjo būti.

Visą maistą ruošėme patys labai dideliam žmonių skaičių. Po vestuvių man teko plauti didžiulį kalną indų.

Norėjau pamiršti savo vestuves kaip baisų sapną, mes su Tautvydu išvykome į miestą, kuo toliau nuo anytos.

Tačiau ir čia jie mums neduoda ramybės. Reikalauja atvažiuoti pas juos į kaimą per kiekvienas išeigines ir dirbti žemę. Lyg mes ne vaikai, o nemokami tarnai.