Anyta laiku atėjo į pagalbą

Teresė susilaukė dukros Eglės būdama visai jaunutė, todėl nuo mažų dienų mergaitė prisiminė tik tai, kad motina visą laiką bandė susitvarkyti asmeninį gyvenimą.

Eglei teko greitai tapti savarankiška. Jai labai trūko motinos meilės. Ji svajojo užaugusi elgtis kitaip ir visą savo šilumą, švelnumą ir rūpestį atiduoti vaikams. Metai skriejo nepastebimai ir Eglė užaugo.

Išsimokslino auklėtoja ir nuėjo dirbti. Dar prieš kelis metus sutiko Mykolą ir įsimylėjo jį iki ausų. Vaikinas jis buvo dirbantis, rūpestingas. Mikas buvo nedaugžodžiaujantis žmogus.

Jaunuolio būdas buvo rūstus, tačiau santūrus. Valdingumą ir neprieinamumą iš vyriškio pusės Eglė visada suvokė kaip vyriškumą. Ji buvo be galo sužavėta, kad Mikas brutalus ir šiek tiek uždaras vaikinukas.

Ji viskuo jam pakluso. Neprieštaravo jam. Buvo atsidavusi, rūpestinga ir visada jį palaikė. Pora susitikinėjo virš metų. Paskui Eglė sužinojo besilaukianti. Mykolo mama iškart pareikalavo kelti vestuves.

Moteris tvirtino, kad vaikas – ne žaislas. Dabar jaunuoliams reikės viską daryti būsimam mažyliui. Gyventi dėl jo, uždirbti, rūpintis, auklėti. Miko butas buvo šviesus, erdvus, todėl jaunai šeimai vietos pakako. Be to, buvo ir jauki sodyba už miesto.

Ten buvo galima leisti visą vasarą. 30 arų sklypas. Buvo ką veikti. Namukas geras, sodas, daržas ir pirtis. Anyta gyveno kažkaip atsiskyrusi ir nusišalinusi. Jos bute visada buvo ideali švara.

Niekur nei šapelio, nei dulkelės. Viskas taip spindėjo, kad atrodė, jog patalpas galima paversti operacine arba drąsiai valgyti nuo grindų. Zita nemėgo purvo ir keikė kiekvieną, kas įsigudrindavo jos namuose kažką sutepti. Išskyrus švaros punktą, moters bendravimas buvo malonus. Maistui buvo neišranki, o gyvenimui nereikli.

Zita visada kalbėjo rečitatyvu, lyg pasidainuodama. Eglei atrodė, kad jai labai pasisekė su anyta, tačiau moteriška intuicija kuždėjo, kad viskas lyg per daug suvaidinta. Nenatūralu lyg ir.

Pernelyg jau viskas buvo parodoma. Į jaunuosius Zita irgi žvelgė ramiai, nerodydama nereikalingų ryškių emocijų. Pretenzijų ir nepasitenkinimo niekada neišsakydavo. Elgėsi labai santūriai.

Iš šalies atrodė, kad Zita absoliučiai vienodai asmeninis sūnaus gyvenimas, jaunamartė ir anūkė. Kai tik mažylė atėjo į pasaulį, Zita pati nesiveržė pas vaiką. Eglė anūkę Zitai atveždavo per išeigines. Ir tai ne daugiau, nei porai valandų.

Mykolas pas mamą atvažiuodavo irgi labai retai ir bute neužsibūdavo. Kiekvienas stengėsi iš ten pabėgti kuo greičiau. Viskas dėl to, kad kai Mikas apsireikšdavo pas motiną, Zita pradėdavo vieną ir tą patį pokalbį apie tai, kad Mykolas turi branginti savo artimuosius ir dukrą. Be to, Eglė vėl laukėsi.

Zita žinojo, kad vaikai gyvenime yra brangiausi ir svarbiausi. Pasak jos, Mikas turi viską daryti dėl jų, kurti geriausias sąlygas gyvenimui. Kad jie būtų šilumoje, gerai aprengti ir nealkani. O kai vaikučiai ūgtels, patys bus tikri pagalbininkai tėvams. Tik taip visiems bus gerai.

Laikas bėgo nepastebimai. Zita, kaip ir anksčiau, savo įpročių nekeitė ir į svečius pati nevažiuodavo. Moteris be reikalo nesikišo į jaunos šeimos reikalus.

Gyveno sau tyliai, ramiai ir pagal savo tvarką. Nieko keisti nesiruošė. O štai Eglei kasmet darėsi vis sunkiau gyventi su sutuoktiniu. O po antrojo vaiko gimimo pasidarė ir išvis nepakeliama. Su kartėliu širdyje Eglė sakė, kad Mikas nemyli savo vaikų ir jie jam nepageidautini. Iš Mykolo elgesio buvo galima suprasti, kad jį erzina vaikiškas juokas ir nuolatinis triukšmas.

Vyriškis svajojo, kad niekas jo neliestų ir paliktų ramybėje. Jis ne kartą priekaištavo Eglei, kad atėjo ant visa ko gatavo, neva gyvena jo bute, važinėja į jo sodybą, todėl moteris balso teisės šeimoje niekada neturėjo.

Ji tik tylėjo, išklausydama visas mylimo žmogaus priekabes. Kentėjo ir niekam savo skundų neišsakė. O viskas todėl, kad labai mylėjo Miką. Tačiau viskam ateina pabaiga. Eglė neištvėrė ir pratrūko.

Ji tvirtai nusprendė pasikalbėti su vyru. Su ašaromis ji išsakė viską, kas susikaupė jos širdyje per ilgus metus. Eglė kūkčiojo, kad geriau su vaikais atsidurti gatvėje, nei gyventi taip lyg rikiuotėje.

Su metais moteris suvokė, kad Mikas virto diktatoriumi, kurio visi bijojo. Ir Eglė, ir vaikai pavargo nuo tokio siaubingo požiūrio į juos. Moteris tiesiog nesuprato, ko trūko vyriui, juk namie visada buvo švaru ir tvarkinga.

Vaikai sveiki, sotūs, aprengti. Virtuvėje visada pakanka skanaus maisto, o Mikas vis tiek vaikšto nepatenkintas. Po neilgo pokalbio Eglė susirinko visus daiktus ir kartu su vaikais nusprendė, kad paliks vyrą ramybėje. Išėjo iš namų ir iškart paskambino Zitai. Moteris pasakė, kad marti su anūkais grįžtų.

Po kelių valandų Zita buvo ant buto slenksčio ir barė sūnų už jo elgesį. Zita pridėjo, kad jei Mikas nepasikeis, tai gali ieškotis kito buto. Nuo motinos žodžių Mykolui net žandikaulis atvipo.

Jis neturėjo ko pridėti. O ir prieštarauti Zitai buvo beprasmiška. Visas nekilnojamas ir kitas turtas buvo jos vardu ir tik ji turėjo teisę jį valdyti ir nurodyti, kur kam gyventi.

Zita pasirodė Eglės ir vaikų pusėje, nes suprato, kaip sunku vienai išauklėti ir pastatyti ant kojų augančią kartą. Ji prisiminė, kaip pati jaunystėje liko viena. Juk ir jai kažkada gyvenime teko nevykėlis vyras, bet, nepaisant visko, ji susidorojo su visais sunkumais.

O kaip jūs manote, kodėl Mykolas visą laiką buvo kažkuo nepatenkintas ir ko išties trūko jaunam vyrui?