Anyta trenkė durimis ir pareiškė, kad geriau badaus

Su anyta mes iškart nesutarėme. Vos susipažinus, ji nusprendė pastatyti mane į vietą. Esmė tame, kad visi jos protėviai vilniečiai, o aš iš kaimo. „Tu man ne giminė. Manai, apvyniojai aplink pirštą mano sūnų, tai ir man gali akis dūmyti. Ne. Neišeis, aš žinau savo vertę.“ Aš, žinoma, ne vilnietė, tačiau skirtingai nuo anytos, dirbti moku.

Taip, aš iš kaimo, kai tik mes su Mantu susituokėme, aš iškart pasiūliau jam irgi persikelti į kaimą ir užsiimti kiaulių veisimu. Dabar mūsų verslas sutvarkytas. Mes jau seniai gyvename Vilniuje, o kaime yra valdytojas.

O štai anytos gyvenimo būdas visada buvo labai laisvas. Ji nė vienos savo gyvenimo dienos nedirbo oficialiai. Tai prekiavo palapinėje, tai laiptines plovė, tai uždarbiavo aukle – prižiūrėdavo svetimus vaikus.

Tik štai niekur anyta ilgai neužsilaikydavo, o viskuo kaltas jos purvinas liežuvis, kurio ji niekada nemokėjo laikyti už dantų. Mane ji irgi iškart pakrikštijo kiaulių karaliene, nepaisydama to, kad mes su Mantu seniai gyvename oficialioje santuokoje ir turime bendrą vaiką.

Ir štai dabar Janina Paulauskienė planavo, kad išeis į išankstinę pensiją ir gaus išmoką iš valstybės. Aš žinojau, kad ji klysta. Jei žmogus neturi darbo stažo, negali eiti į išankstinę pensiją. Daugiausia, ko ji gali tikėtis, tai išeiti į senatvės pensiją pagal amžių.

Prieš kelis metus siūliau anytai oficialiai ją įdarbinti savo fermoje, tačiau tada ji mane išjuokė: „ Tu, kiaulių karaliene, kam čia tokį pasiūlymą teiki? Tavo giminės medyje įrašyta kiaulėms uodegas sukioti, o aš tikra vilnietė, nepamiršk, su kuo kalbi!“

Tokiam įžūliam anytos pasitikėjimui savimi įtakos turėjo dar ir tai, kad ji turėjo pasiturintį meilužį – kaimyną. Su tikru Manto tėvu ji išsiskyrė, kai mano vyrui sukako metukai. Nuo tada oficialiai su niekuo taip ir negyveno.

Meilužis gerai padėdavo jai materialiai, nepaisant to, kad pats turėjo šeimą. Jo žmona žinojo apie Janiną ir nekentė mano anytos. O vėliau meilužis atšventė savo 60-metį ir silpstant sveikatai intymūs reikalai jam pasidarė nebeįdomūs. Atitinkamai ir anyta buvo išleista „į pensiją“. Ir štai atėjo kaimynės žvaigždžių valanda. Ji nepraleisdavo progos pasijuokti iš Janinos, keršydama jai už visus tuos metus, kai vyras vogčia bėgiodavo pas mano anytą.

Ir štai dabar, kai anytai primynė uodegą, ji atbėgo pas sūnų. Man labai gerai iš kaimyninio kambario girdėjosi, kaip ji verkia ir skundžiasi Mantui. „Niekam, sūneli, aš nereikalinga. Nei valstybei, nei savo Lioniukui, o ir tau nereikalinga. Bet tu gal ir norėtum padėti savo mamai, bet tavo bestija neleis. Tu gi be jos leidimo ir nusičiaudėti bijai“. Anyta prie visų savo išsireiškimų nė nemanė reikalinga patildyti balsą, kad aš išgirsčiau jos pamokslus.

Atidariau duris ir paklausiau: „O jūs nemanote, kad ne tik netaktiška, bet ir kvaila taip pravardžiuoti žmogų, nuo kurio priklauso jūsų būsima gerovė?“ Į ką anyta man atsakė: „Tavęs pamiršo paklausti, kiaulių karaliene. Aš nemeluoju, o tiesą sakau, o už tiesą nereikia pykti“.

Tiesiog apsisukau ir nuėjau. Ginčytis su tokiu žmogumi beprasmiška, ji vis tiek liks prie savo nuomonės. „Štai ką sugalvojau,- sušuko anyta,- gyvensiu pas jus, o savo butą nuomosiu. Vargas man, protėviai karste apsivers. Net sunkiausiais mūsų šeimai laikais mes niekada nenuomodavome būsto atvykėliams, bet ką daryti, tegu jie man atleis, aš tiesiog įvaryta į kampą“.

Kai anytos ašaros nustojo lietis, Mantas nusprendė pasikalbėti su manimi, kad nuspręstume, ką vis dėlto daryti su jo mama. Aš ne beširdė, suprantu, kad negalima anytos palikti be cento. Tačiau ir ne tokia geraširdė, kad priimčiau ją po mūsų stogu. Žodžiu, aš nusprendžiau, kad mes galime skirti jai kasmėnesinę išmoka su sąlyga, kad ji priims ją su žodžiais: „Nuoširdžiausiai dėkoju ir lenkiuosi kiaulytėms kriuksytėms“.

Mantas pabandė mane perkalbėti, tačiau pinigus mūsų šeimoje skirstau aš, todėl ir paskutinis žodis mano. Anyta trenkė durimis ir pareiškė, kad geriau badaus, nei ištars tokius žeminančius žodžius. Tačiau esu įsitikinus, kad po savaitės ji paskambins ir pasakys viską, ko panorėsiu, toks ji žmogus.

Paprasčiausiai įprato sėdėti ant svetimo sprando, o išdidumas jai – tuščias žodis. O aš tokiu būdu atkeršysiu už sugadintus nervus. Galite mane smerkti, bet manau, kad esu teisi.

O kaip jūs manote, ar pagrindinė šios istorijos herojė turi teisę štai taip žeminti savo anytą ar tokios padermės žmones galima pamokyti tik tokiais būdais?