Savo butą anyta palieka dukrai ir žentui, o pati ruošiasi kraustytis pas mus, bet kam man to reikia?

Mes su vyru esame susituokę jau šešerius metus, turime du vaikus – sūnui penkeri, dukrai metai. Gyvename bute, kurį nusipirkau dar iki santuokos.

Susipažinome su vyru, kai jis atvyko pas mus į filialą komandiruotei. Negaliu pasakyti, kad tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, bet mes greitai radome bendrą kalbą. Amžiaus skirtumas nei man, nei jam netrukdė. Nei vienas iš mūsų neturėjome ankstesnių santuokų ar vaikų.

Jis persikraustė pas mane, gyvenome kartu apie metus, o tada oficialiai įregistravome santuoką. Anyta iki pat galo nesusitaikė su sūnaus pasirinkimu, pranašavo greitas skyrybas, net ir tada, kai jau gimė anūkas. Suprantama, mano santykiai su vyro mama buvo gana šalti.

Stengdavausi nevyksti pas anytą į svečius, kaip ir ji pas mus. Paprastai vyras nuveždavo sūnų pas ją, o anūkę anyta pamatė tik prieš pusmetį, nes anksčiau neišleisdavau – ji dar buvo per maža.

Tiesą sakant, toks mūsų santykių modelis mane tenkino. Niekada nesiekiau patikti anytai – į santuoką žengiau jau gana brandžiame amžiuje. Anyta taip pat nesistengė su manimi draugauti.

Todėl man buvo didžiulė staigmena, kai vyras pranešė, kad jo mama nusprendė atvažiuoti pas mus per Naujuosius metus. Negaliu sakyti, kad buvau kategoriškai prieš, bet pati iniciatyva mane glumino. Pasirodo, ne veltui.

Nuo pat pirmų dienų svečiuose anyta ėmė dejuoti, kaip man sunku su dviem vaikais. Taip, nesunku, bet nesiskundžiu. Man padeda vyras ir mano mama. Be to, vyresnėlis jau pakankamai suaugęs, su juo dabar daug mažiau rūpesčių nei, pavyzdžiui, prieš metus. Apie tai anytai ir pasakiau, bet ji nesiliovė kartoti savo.

Manyta, kad ji pas mus svečiuosis iki Kalėdų, o tada grįš namo. Aš laukiau tos dienos nekantraudama, nes vyro mama man atrodė pernelyg įkyriai. Ji visur lįsdavo man į pagalbą tiek namų ruošoje, tiek vaikų priežiūroje.

Buvo labai sunku neišsilieti ant jos, nuolat kartojau sau, kad ji tai daro iš gerų ketinimų, tiesiog nori pasirodyti gera moterimi, be to, greitai išvažiuos.

Tačiau išvykti anyta nesiruošė. Tiksliau, ketino išvykti, bet tik susikrauti daiktus. Apie tai ji prakalbo dieną prieš išvykimą. Pokalbį pradėjo iš tolo.

– Štai, esu pensijoje, galiu padėti. Galiu pabūti su anūkais, juk beveik jų nemačiau.

Vyras nustebo ir paklausė, kaip ji tai įsivaizduoja, juk mes gyvename skirtinguose miestuose.

– Aš persikraustysiu pas jus, vietos gi turite pakankamai.

Taip, žingsnis po žingsnio, mes sužinojome, kad vyro sesuo laukiasi, o dar ir jau tris mėnesius ištekėjusi. Tik šito viešai neskelbia, kad išvengtų nereikalingų apkalbų. Net vyras nežinojo, kad jo sesuo ištekėjusi ir laukiasi kūdikio. Bet tai, manau, smulkmenos.

Pagrindinė problema ta, kad jaunavedžiai neturi kur gyventi. Sesuo nė už ką nenori gyventi su vyro tėvais – verkianti ir isteriškai prašanti nesodinti jos ten. Nuomai reikia pinigų, o su anyta jos vyras nesutaria, dėl to jie dažnai pešasi. Todėl rūpestingoji mama nusprendė, kad dėl dukters laimės ji turi palikti jai savo butą, o pati persikelti pas mus. Ji kažkodėl nusprendė, kad toks variantas tiks visiems.

Žinoma, aš pasakiau griežtą „ne“. Gyventi po vienu stogu su anyta tik tam, kad vyro sesuo, kurią aš mačiau tik vieną kartą, galėtų kurti savo gyvenimą? Ne, ačiū. Tokios „laimės“ man nereikia. Reikėjo galvoti iš pradžių, o tada jau daugintis.

– Na, ne visiems pasisekė turėti butą prieš santuoką, – kandžiai tarstelėjo anyta, kurios kaukė nukrito po mano atsisakymo.

– Man irgi nebuvo lengva. Uždirbau šiam butui savo darbu. Taip jau būna, kad niekas nieko ant sidabrinio padėklo neatneša.

Anyta išvyko nepatenkinta manimi ir įsižeidusi ant savo sūnaus. Jie beveik visą naktį prieš jos išvykimą aiškinosi santykius virtuvėje. Ji bandė jį įtikinti, darė spaudimą, kad jis neturi balso šeimoje, kad aš jį „suėmiau po padu“, verkė – buvo visko. Bet mano vyras – šaunuolis, jis į tokius niekus nesileidžia.

Nežinau, kaip mano vyro sesuo spręs savo problemas, bet tikrai ne mano sąskaita.