Po septynerių metų tylos tėvas grįžo į mano gyvenimą su netikėtu prašymu – priimti jį ir jo naują moterį į savo namus

Kai buvau maža, mano tėvas nusprendė, kad jam reikia “pertraukos” nuo šeimos gyvenimo. Jis paprašė mamos, kad laikinai gyventų atskirai, sakydamas, jog jiems reikia laiko vienam nuo kito.

Mama sutiko, tikėdama, kad tai tik laikinas sprendimas. Tačiau netrukus paaiškėjo tikroji priežastis – jis jau buvo suradęs kitą moterį. Šis atradimas sugriovė mūsų šeimą, ir tėvai išsiskyrė.

Nuo tada mama stengėsi iš visų jėgų, kad pragyventume, bet pinigų dažnai pritrūkdavo. Buvo akimirkų, kai teko atsisakyti beveik visko. Tėvas nemokėjo alimentų ir nesidomėjo, kaip mes gyvename, todėl mano vaikystė buvo sunki.

Laimei, bent jau turėjome stogą virš galvos – dviejų kambarių butą, kurį paveldėjome iš močiutės. Visgi, kai man sukako aštuoniolika, mama mirė. Likau visiškai viena. Tėvas nedalyvavo nei laidotuvėse, nei kituose svarbiuose mano gyvenimo įvykiuose. Jis tiesiog dingo iš mano gyvenimo.

Praėjo septyneri metai, kai jis vėl atsirado mano gyvenime. Jis staiga pasirodė su atgailaujančia išraiška ir atsiprašinėjo už praeitį. Sakė, kad labai ilgėjosi manęs ir gailėjosi dėl to, kaip pasielgė.

Tačiau tikrasis jo vizito tikslas netrukus išryškėjo – jis norėjo persikelti pas mane gyventi ir atsivesti naują moterį. Aš buvau šokiruota ir atsisakiau. Mano gyvenimas jau buvo sugrįžęs į vėžes, aš buvau pripratusi gyventi be jo. Jis man buvo tik svetimas žmogus, kuris manęs niekada nesirūpino.

Tėvas neslėpė savo pykčio, pavadino mane savanaude ir nedėkinga, sakydamas, kad po visko, ką dėl manęs “padarė”, privalau jį priimti. Tačiau, pagalvojus, ką jis iš tikrųjų padarė?

Paliko mane ir mamą be jokios paramos, priverstė mus skursti ir kovoti už išgyvenimą, kol jis tvarkė savo asmeninį gyvenimą. Štai kokį pavyzdį jis man paliko – kokio vyro aš niekada nenorėčiau turėti šeimoje.

Praėjus ketveriems metams, mano gyvenimas buvo laimingas – turėjau vyrą ir mažą sūnų. Atrodė, kad niekas negali sutrikdyti mūsų ramybės, tačiau tėvas vėl pasirodė.

Šį kartą jis buvo praradęs viską – jo meilužė išvijo jį iš namų, ir dabar jis neturėjo, kur eiti. Jis tikėjosi, kad aš jį priimsiu, nes jis neturėjo nieko kito, tik mane.

Man buvo skaudu klausytis jo kalbų apie pareigas ir pagalbą, kurią aš “turėčiau” jam suteikti. Kodėl jis pats man niekada neparodė tokio pavyzdžio? Jis priminė, kad esu jo dukra ir turėčiau jį globoti. Tai, kad jis suteikė man gyvybę, dar nereiškia, jog privalau atverti jam duris. Tačiau leisau jam likti nakvoti – juk lauke jau buvo tamsu.

Kitą rytą pasakiau tėvui, kad jis gali apsistoti pas mano dėdę, kuris gyveno netoliese ir kuriam reikėjo pagalbos buityje. Tėvui toks pasiūlymas nepatiko, bet jis neturėjo kitos išeities.

Praėjus visiems šiems metams, vis dar negaliu suprasti, kodėl turėčiau būti jam dėkinga. Jis paliko mus likimo valiai, kai man labiausiai reikėjo tėvo.

Jo gyvenimo pasirinkimai ne tik sukėlė mums finansinių sunkumų, bet ir atėmė iš manęs vaikystę. Dabar jis nori mano pagalbos, tačiau aš negaliu tiesiog užmiršti to, kaip jis elgėsi su manimi ir mama.

Gyvenimas – tai ne vien tik biologiniai ryšiai. Svarbiau yra rūpestis, parama ir pasiaukojimas, kuriuos tėvai turėtų rodyti savo vaikams.