Man tenka mokyti sūnų meluoti dėl nuolatinės mokytojos kontrolės

Mano sūnui Jonui teko labai įkyrėjusi mokytoja, kuriai viskas rūpi. Tiesa, aš nesu už visko leidimą ir manau, kad mokykloje turi būti drausmė.

Bet mūsų mokytoja, ponia Rasa, aiškiai perlenkia lazdą. Pavyzdžiui, kai vaikai numeta pieštuką ar rašiklį, ji ilgai ir nuobodžiai juos bara. Jei pamato, kad kas nors netyčia ištepa drabužius – taip pat išvengti pamokslų nepavyks.

Apskritai ji kabinėjasi prie smulkmenų, į kurias galima ramiai atkreipti dėmesį šone arba apskritai neakcentuoti. Ir mums, tėvams, per susitikimus tenka išklausyti jos priekaištų dėl šių niekų.

Ginčytis nėra prasmės. Ponia Rasa aiškiai turi „juodą diržą“ priekabiavime, todėl lengviau tyliai linktelėti atsakant, nei dar valandą klausytis jos „bla bla bla“.

Bet nėra iš ko rinktis. Gyvename naujame rajone, kur kol kas yra tik viena mokykla – mūsų. Į kaimyninius rajonus važinėti nesigaus, todėl stengiuosi švelninti kampus bendraudama su mokytoja, nors kartais labai norisi ją pasiųsti velniop.

Kaip, pavyzdžiui, neseniai. Praėjusią savaitę mūsų klasė pasaulio pažinimo pamokoje nagrinėjo dienos režimo temą. Mokytoja paprašė kiekvieno vaiko sudaryti savo dienos režimą.

Reikėjo nurodyti laiką, kada keliamasi, prausiamasi, pusryčiaujama, daromi kiti dalykai, pietaujama, vakarieniaujama ir einama miegoti. Iš esmės tai visiškai įprasta užduotis, aš pati tokią atlikau būdama mokinė. Bet neįprastas buvo mokytojos požiūris į ją.

Jonas sąžiningai parašė, kad eina miegoti vienuoliktą valandą vakaro. Ir šis faktas labai supykdė ponia Rasą.

Kai atėjau pasiimti sūnaus po pamokų, mokytoja mane pasitiko su šiuo lapeliu. Mojuodama juo tiesiai prieš mano nosį, ji pradėjo mane barti už aplaidų požiūrį į tėvų pareigas:
– Ką čia per netvarka?! Vaikai privalo eiti miegoti devintą valandą vakaro, kraštutiniu atveju – dešimtą. O jūsų Jonas rašo, kad eina miegoti vienuoliktą. Kaip galite taip elgtis?!

Antrą kartą per šiuos dvejus metus išdrįsau ginčytis su šia „griaustine“. Kruopščiai parinktais žodžiais bandžiau paaiškinti, kad mano vaiko dienos režimas jos visai neliečia.

Tokios užduotys skirtos ne pykčiams kelti, o tam, kad vaikai išmoktų planuoti savo laiką. Juolab kad Jono režimas visiškai nekenkia jo gebėjimui mokytis.

Tuomet ponia Rasa pareiškė, kad kaip mokytoja ji privalo rūpintis tvarka visomis jos apraiškomis. Ir dar kartą paklausė, kodėl mano sūnus taip vėlai eina miegoti.

– Jonas anksčiau vienuoliktos niekada neužmiega, ir taip nuo pat gimimo. Ar girdėjote apie vyturius ir pelėdas? Mano sūnus – iš pastarųjų, o bandymas laužyti jo natūralų režimą niekur nenuves, – surengiau jai trumpą paskaitą apie skirtingus gyvenimo ritmus.

– Neslėpkite savo pedagoginio aplaidumo už „paukščių“ teorijų! – riktelėjo mokytoja.

Bandžiau išsiaiškinti, kodėl tiek daug neigiamų emocijų. Suprantu, jei mano sūnus miegotų pamokų metu. Bet juk jis to nedaro!
Ponia Rasa pradėjo kalbėti apie seniai pasenusias normas, pagal kurias miegoti reikia devintą valandą vakaro ir jokiu kitu metu. Greitai internete susiradau modernesnius šios temos tyrimus ir parodžiau juos mokytojai.

– Neskaitykite šitų nesąmonių! Dar kartą sakau: geriau pasirūpinkite savo sūnaus auklėjimu, – kategoriškai atsakė ji.

– Koks ryšys tarp Jono miego laiko ir jo elgesio?! Jis juk ne chuliganas ir netrukdo pamokoms! – nesusilaikiau.
– Tiesioginis. Dabar jis eina miegoti vėlai, vėliau pradės vėluoti į pamokas, o tada visai jas praleidinės, – toliau dramatizavo mokytoja.

Dar kartą bandžiau jai išaiškinti, kad sūnus eina miegoti normaliu laiku. Tai juk ne trečia valanda nakties! O susieti tai su pamokų praleidinėjimu ir kitais disciplinos pažeidimais – mažiausiai nelogiška.

Tačiau dar kartą įsitikinau, kad ginčytis su šia priekabiautoja – tik gadintis nervus. Ji vėl ėmė ilgai moralizuoti apie mano „aplaidumą“ ir liepė kuo greičiau peržiūrėti Jono dienos režimą.

Na jau! Bėgu versti savo sūnaus miegoti devintą tik todėl, kad taip patinka poniai Rasai. Tikrai ne!
Bet to nesakiau jai į akis. Kokia iš to nauda? Verčiau tyliai pasiėmiau sūnų ir skubiai išėjau, kad ši nesuvaldomai nemaloni moteris galutinai neišvargintų mano kantrybės.

Grįžusi namo pradėjau mokyti Joną meluoti. Pasakiau, kad kitą kartą sakytų mokytojai, jog eina miegoti devintą ir apskritai viską, ką ji norėtų girdėti.

Puikiai suprantu, kad mokyti vaiką meluoti – blogai ir negražu. Be to, šis įgūdis vieną dieną gali atsigręžti prieš mane.

Tačiau aiškinu Jonui, kad su manimi vis tiek reikia būti sąžiningam. Aš juk ne ponia Rasa su savo per griežtais ir absurdiškais reikalavimais!
Tačiau mokymas meluoti – priverstinė priemonė. Juk ponia Rasa – tikras buldozeris. Ji spaus tol, kol nepasieks, kad oponentas nusileistų.

Ir visiškai nematau kito būdo išsaugoti savo interesus, nesulaukiant nuolatinio moralizavimo iš Rasos, kaip tik sukurti jai gražią legendą.