Mano buvęs vyras vedė antrą kartą, ir aš maniau, kad tai manęs daugiau neliečia. Kol kas nesuskambėjo durų skambutis…

Buvęs vyras vedė antrą kartą.
Atrodytų, man tai jau neaktualu — kiekvienas dabar turi savo gyvenimą. Aš jau seniai nustojau sekti, kaip ir kur jis gyvena. Svarbiausia — kad jis nepamirštų apie dukrą.

Savaitgalį jis paprašė, kad dukra nuvažiuotų pas jo tėvus. Ji juos myli — ten visuomet jauku, šilta ir kvepia blyneliais. Aš ramiai ją išleidau, be jokių papildomų klausimų.
Bet kitą dieną pasigirdo durų skambutis.

Atidarau — stovi anyta, o šalia mano dukra… ir kokia tai maža mergaitė maždaug šešių metų amžiaus.
Pirmiausia net nesupratau, kas vyksta.
— Kas čia yra? — klausiu.
— Štai, — sako anyta, šypsodamasi, — jos susidraugavo. Nusprendė kartu pagyventi.
O tada priduria:
— Dukrytė, bet juk tai dabar taip pat mūsų anūkė. Jos susidraugavo, mes negalėjome jų išskirti.

Viduje kažkas nutrūko.
Mūsų anūkė? Kas dar tas „mūsų“?
Stoviu, kaip gavusi smūgį. Gerklėje sausra.
Prieš mano akis dukra, laiminga, laiko tą mergaitę už rankos, jos akys švyti:
— Mama, gali ji pasilikti pas mus? Ji gera!

Aš net nežinojau, ką pasakyti.
Prieš akis staiga iškilo viskas: vestuvės, apie kurias sužinojau iš svetimų burnų, jo naujasis gyvenimas, jos šypsena nuotraukose, kurios atsitiktinai pasitaikė mano naujienų sraute. Viskas, ką bandžiau pamiršti, ištrinti, išgyventi.

O dabar tas praeitis stovi mano durų slenkstyje. Su vaiko akimis, kuris niekuo nekaltas.
Anyta kalba ramiai, be jokio pykčio, tarsi viskas natūralu:
— Jos juk dabar kaip sesė. Nepykdyk jų, prašau. Mes nenorėjome, kad tai būtų nemalonu.

O mano viduje viskas grimsta į bedugnę — įžeidimas, pavydas, skausmas.
Stoviu ir mąstau: O ar jie pagalvojo apie mane, kai tai nusprendė?
Daugelį metų lipdžiau save iš šukių, mokiausi neverkti, kai dukra klausė: „Kodėl tėtis dabar gyvena su kita teta?“
O dabar turiu priimti jų naują šeimą, jų dukrą — kaip „mūsų anūka“?

Bet dukra neatleidžia rankos tos mergaitės.
Jos abi stovi, žiūri į mane, laukia.
Ir aš staiga matau, kaip paprasta viskas jų pasaulyje. Nėra išdavystės, nėra „buvusių“, nėra „svetimų“.
Yra tik dvi mergaitės, kurios džiaugiasi kartu.

Aš giliai įkvėpiau ir pasakiau:
— Gerai, eikite, pasilinksminkite.

Jos nubėgo į kambarį, juokdamosi. O aš atsisėdau prie sofos krašto ir pajutau, kaip kažkas viduje lūžta ir tuo pačiu gyja.
Galbūt tai ir yra brendimas — suprasti, kad tavo įžeidimas nieko neverta palyginus su vaikiška gerumu.
Kad vaikai moka atleisti be žodžių.

Aš stebėjau jas ir galvojau: galbūt būtent jos — vienintelės, kurios dar moka mylėti nuoširdžiai, neskirstydamos žmonių į „savus“ ir „svetimus“.

O jūs ar galėtumėte priimti po vienu stogu vaiko, kurio atstovas kažkada sulaužė jums širdį?