Mano vyras išvarė mane iš namų su naujagimiais dvyniais. O po 15 metų jis sugrįžo su prašymu, nuo kurio aš praradau žadą

Kai mano dukterys dvynės dar buvo mažytės, mes likome be pastogės. Jų tėvas, mano vyras, tiesiog pasakė, kad „nepasiruošęs tokiai gyvenimo situacijai“, ir liepė susikrauti daiktus. Namas priklausė jo motinai, tad ginčytis buvo beprasmiška. Tąkart stovėjau kambario viduryje, laikydama rankose pernešimo krepšį su dviem miegančiomis mergaitėmis, ir negalėjau suprasti, kaip tai galėjo įvykti. Bet neturėjau kitos išeities – aš išėjau.

Mes persikėlėme į seną bendrabutį miesto pakraštyje. Kambarys ankštas, sienos šaltos, kaimynai triukšmingi. Bet tai vis tiek buvo geriau nei nieko. Dirbau maisto prekių parduotuvėje, o savaitgaliais valiau laiptines ir butus. Kartais krisdavau į lovą su drabužiais, nes jėgų daugiau nebelikdavo. Tačiau kiekvieną kartą, kai dukterys prisiglausdavo prie manęs, supratau, kad dėl jų iškęsiu viską.

Bėgo metai. Taupiau po truputį – tiesiogine to žodžio prasme monetą po monetos. Ir vieną dieną nusprendžiau atidaryti mažą valymo verslą. Iš pradžių buvo baisu, klientų buvo mažai. Tačiau dirbau kaip įmanoma stropiau, nesiskundžiau, nesigailėjau savęs. Laikui bėgant, viskas pradėjo tvarkytis: darbo buvo daugiau, pasisamdžiau pagalbininkę, persikėlėme į mažą namelį, nusipirkome seną automobilį. Mergaitės pagaliau galėjo gyventi ramiau, be amžino šalčio ir nuolatinių persikraustymų.

Praėjo penkiolika metų. Galvojau, kad tie laikai liko praeityje. Kad skausmas jau prislopo, o nuoskauda dingo kasdienėje rutinoje. Mūsų namai tapo ramūs, šilti, ir pirmą kartą per daugelį metų jaučiausi saugiai.

Tačiau vieną rytą, kai sėdėjau biure ir tvarkiau užsakymus, stipriai pasibeldė į duris. Tokia įsitempusi beldimo maniera, lyg kažkas turėtų teisę valdyti mano gyvenimą. Pakėliau galvą – ir mano kojos pradėjo drebėti.

Prie durų stovėjo jis. Žmogus, kuris kažkada sakė, kad mes jam nereikalingi. Jis atrodė pasenęs, nuilsęs, akyse pasirodė kažkas sunkaus. Tačiau šaltumas, su kuriuo jis kažkada mus išvarė, liko. Jo žvilgsnis buvo toks pat – grūdintas, svetimas.

Jis įėjo be kvietimo, apžvelgė biurą, paskui mane. Ir pasakė taip, lyg nebūtume pragyvenę penkiolikos metų atskirai: 
— Mums reikia pasikalbėti.

Pasirodė, kad jis dabar turi rimtų problemų – neturi darbo, pastogės, motina mirė, giminaičiai nusigręžė. Ir jis atėjo pas mane, nes „aš esu vienintelis žmogus, kuriuo jis gali pasitikėti“. Klausiau, o viduje viskas virė. Jis sakė, kad norėtų „atkurti santykius su dukromis“, kad „žmonės keičiasi“, ir kad jam „reikalinga parama bent kurį laiką“.

O aš žiūrėjau į jį ir pirmą kartą gyvenime supratau, kad turiu pasirinkimą. Tikrą. Kad daugiau nesu skolinga niekam nieko. Kad pati užauginau mūsų mergaites, pati sukūriau verslą, pati ištraukiau mus iš tos duobės, kurioje jis mus paliko.

Ramiai pasakiau jam, be šūkavimo: 
— Tu mus išvarėi tada, kai buvome silpniausi. Dabar mes stiprios. Ir mes pačios nuspręsime, kokią vietą tu gali turėti mūsų gyvenime. Jei apskritai gali.

Jis žiūrėjo taip, lyg pirmą kartą suprato, kad mus prarado jau seniai, dar gerokai prieš šiandieną. Ir išėjo. Tiesiog apsisuko ir išėjo, nesistengdamas net kažko pasakyti.

Sėdėjau viena biure, rankos drebėjo, bet širdyje buvo keistas jausmas… laisvė. Lyg būčiau užvėrusi duris, kurias bijojau užverti penkiolika metų.

Bet kartais naktį vis tiek mąstau: ar pasielgiau teisingai? Ar žmogus, netgi toks kaip jis, vis dėlto nusipelno antro šanso?

Ką jūs manote – ar turėjau jį įsileisti atgal, ar pasielgiau teisingai?