Anūkė sakė, kad jaučiasi dėl manęs nesmagiai. Nes aš neatrodau kaip „šiuolaikinė močiutė“

Anūkė sakė, kad jaučiasi dėl manęs nesmagiai. Nes aš neatrodau kaip „šiuolaikinė močiutė“.
Kadaise ji buvo mano saulė. Aš ją laikiau ant rankų, kai ji dar nemokėjo kalbėti. Dainavau lopšines, siuvau lėlėms sukneles iš senų marškinių, kepiau sausainius širdelės ir saulės formos. Jai viskas buvo stebuklas — net įprastą kompotą su obuolių kisieliumi ji vadino „skaniausiu desertu pasaulyje“.

Ji augo šalia manęs, nes tėvai daug dirbo. Aš ją atsiimdavau iš darželio, eidavau į šventes, kasdien būdavau kartu. Ir kadaise ji sakė: „Močiute, tu mano geriausia draugė“. Aš maniau, kad tai amžina.

Bet vaikai auga. Ir kartu su jais auga atstumai, kurių iš pradžių nepastebi.

Kai ji tapo vyresnė, pradėjo rečiau ateiti. Teigė, kad mokosi, susitinka su draugais, lankosi užsiėmimuose. Supratau. Ar bent jau bandžiau suprasti. Ruodavau jos mėgstamą sriubą, nors ji beveik nebeatsilankydavo. Kartais palikdavau jai šaldytuve indelį naminės maisto. Ji dėkodavo — bet jau be anksčiau buvusio šilumos. Šypsena darėsi vis labiau svetima.

Viskas pasikeitė tą dieną, kurios niekada nepamiršiu. Buvo pavasaris, šeimos sekmadienio pietūs. Ji turėjo ateiti su vaikinu. Norėjau atrodyti gerai: apsirengiau sijoną, kurį ji anksčiau gyrė, būtent tą slyvų spalvos megztinį, kuris „atitinka mano akis“, kepiau pyragą pagal seną receptą. Atėjau iš anksto, padėjau padengti stalą.

Kai ji įėjo, trumpai pažvelgė į mane — ir tuoj pat nusisuko. Sėdėjome prie stalo, kalbėjomės, bet jaučiau, kad kažkas pasikeitė.

Po pietų mes likome trumpam virtuvėje dviese. Tyloje paklausiau:
— Kas tau yra? Tu tapai kitokia.

Ji sukikčiojo pečiais, o paskui su pykčiu, kokio nesitikėjau, tarė:
— Tiesiog… tau nebūtina visur vaikščioti. Ir… galbūt tai baisiai skamba, bet… kartais dėl tavęs man būna gėda.

Aš tarsi suakmenėjau.
— Tau dėl manęs gėda? — vos sugebėjau ištarti.

— Tiesiog tu nesi tokia kaip kitos močiutės. Jos prižiūrėtos, apsirengusios „kaip iš žurnalų“, išmano socialinius tinklus, eina į parodas… O tu… paprasta. Aš noriu rodytis su „stilinga močiute“, o ne tokia… paprasta.

Žodis „paprasta“ smarkiai užgavo. Jis žeidė daugiau nei „gėda“. Nes „paprasta“ — tai, kuo visada didžiavausi. Paprasta — tai reiškia tikra. Ta, kuri yra šalia, ta, kuri myli nuoširdžiai. Ta, kuri visada buvo.

Tąsyk nieko neatsakiau. Grįžau prie stalo, šypsojausi, tarsi nieko nebūčiau girdėjusi. Bet viduje viskas įtrūko. Kaip puodelis su neregima įtrūkio: atrodo viskas gerai, bet menkiausias smūgis — ir subyrės.

Vakare grįžau namo. Buvo vėsu, nors pavasaris. Rankose — tuščia pyrago forma, kurią kažkodėl pasiėmiau. Atsisėdau prie virtuvės stalo, prie kurio kadaise lipdėme pyragus, žaisdavome „kavinėje“, kur ji man išdidžiai patiekdavo „sriubą“ iš vandens ir mėtų lapų. Dabar ant šio stalo gulėjo tik mano rankos — šaltos ir vienišos.

Atsitiktinai pažvelgiau pro bufeto stiklą. Veidas buvo pavargęs. Ne liūdnas — tuščias. „Tu ne tokia kaip kitos močiutės“ — aidėjo galvoje. O juk daugelį metų stengiausi kaip tik galėjau.

Skaudžiausia buvo tai, kad aš ja didžiavausi. Visada. Džiaugiausi jos pasiekimais, klausydavausi pasakojimų apie mokslus, giriau jos darbus. Niekada nesilyginau. Nereikalavau. Nemenkino. O dabar mane lygino — ir įvertino kaip nepakankamai „šiuolaikinę“.

Trumpam net pagalvojau: galima būti verta pakeisti save? Įsigyti madingų drabužių, užsirašyti į fitnesą, išmokti daryti „saviukes“ ir naudotis įvairiomis programomis. O tada atėjo paprasta mintis:
kodėl?
Kad atrodyčiau „vertai“ šalia tos, kurią augau su meile? Kad atitiktų kažkas kito nustatytus standartus?

Ilgai verkiau. Ne iš įsižeidimo — iš skausmo. Nes supratau: neįmanoma laimėti varžybose, kuriose net nenorėjau dalyvauti.

Tad nusprendžiau: nesikeisiu. Ne dėl kitų žvilgsnių. Ne dėl mados. Jei ji kada nors vėl ateis manoj acnjuot — tegu ateina pas tikrąją. Tą, kuri kepė pyragus, dainavo lopšines ir niekada nežaidė svetimų vaidmenų.

Aš išliksiu tokia, kokia esu. Su šiltu megztiniu, senais receptais ir atvira širdimi.
Ir vieta prie mano stalo visada lauks. Ne tam, kuris nesigėdija.
O tam, kuris kada nors supras, kad tikras artumas — tai ne stilius, ne drabužiai ir ne socialiniai tinklai. Tai meilė. Paprasta. Tyla. Tikra.

Ta, kuri nepraeina.

O jūs ar sugebėtumėte atleisti tokius žodžius, jei juos išgirstumėte iš artimo žmogaus? Ir kaip manote, ar močiutė turėtų prisitaikyti prie anūkų lūkesčių, ar jai svarbu išlikti savimi?