Vestuvėms močiutė padovanojo maišą graikinių riešutų, aš suburbėjau, priimdama jos dovaną — tik kai jos nebebuvo, atidariau jį ir apalpau…

Vaikystėje daugiau laiko praleidau su močiute nei su tėvais. Jie dirbdavo nuo ryto iki vakaro, paimdavo mane savaitgaliais, o pirmadieniais vėl grąžindavo ją pas ją.

Senoviški, girgždantys namai, kvepiantys levandomis ir dulkėmis, tapo mano prieglobstis. Močiutė man buvo kaip mama. Mokė gaminti, skaityti, prieš miegą pasakodavo pasakas.

Kiekvieną vakarą ji man duodavo graikinių riešutų. Jau nulaužtus, nuluptus, kad mano rankos neišsiteptų. Sakydavo tyliai — valgyk, mieloji, tai stiprina tavo širdį.

Nuo gimimo turėjau širdies ydą. Gydytojai sakė — silpna, reikia saugoti, vengti streso. Močiutė tikėjo, kad riešutai padės. Kiekvieną vakarą — žiupsnelis riešutų, stiklinė pieno.

Tuo metu ji man buvo viskas.

Metai bėgo. Užaugau, įstojau į universitetą, persikrausčiau į miestą. Retai lankydavausi pas močiutę — studijos, darbas, draugai. Skambinau kartą per savaitę iš mandagumo.

Susipažinau su būsimu vyru. Įsimylėjau, sužadėtuvių, vestuvių. Pakviečiau močiutę. Ji atvyko — senutė, sudribusi, su lazdele.

Vestuvės buvo triukšmingos, brangios. Svečiai dovanojo vokelius su pinigais, buitinę techniką, papuošalus. Močiutė priėjo prie manęs po ceremonijos. Ištiesė drobinį maišą, surištą virvele.

Aš paėmiau, pajaučiau sunkumą. Atryšau — viduje graikiniai riešutai. Visas maišas riešutų.

Aplinkui svečiai su vokais, o močiutė atnešė riešutų.

Aš suburbėjau, nesusilaikiau. Pasakiau — ačiū, močiute. Vyras šalia šypsojosi. Svečiai pasižemojo, kažkas nusijuokė.

Močiutė stovėjo nuleista galva. Šnabždėjo — tai viskas, ką galėjau. Tavo širdžiai.

Aš linktelėjau, padėjau maišą į kampą. Pamiršau jį. Šventėme, šokome, linksminomės.

Močiutė išvažiavo kitą dieną. Apkabino mane atsisveikindama, ilgai laikė. Pasakė — būk laiminga, mieloji. Saugok save.

Skubėjau — medaus mėnesis, rinkimasis. Apkabinau ją greitai, atsisveikinau.

Tai buvo paskutinis kartas, kai ją mačiau.

Praėjus trims mėnesiams paskambino mama. Sakė — močiutė mirė. Ramiai, miegodama. Laidotuvės poryt.

Atvykau į laidotuves. Stovėjau prie kapo, verkiau. Prisimindama vaikystę, jos namus, levandų kvapą, vakarinius riešutus.

Po laidotuvių tvarkėme jos daiktus. Paėmiau keletą nuotraukų, seną šaliką. Mama paėmė indus, baldus išdalijo.

Grįžau namo. Gyvenimas tęsėsi — darbas, buitis, vyras. Galvojau apie močiutę, bet vis rečiau.

Metus vėliau dariau generalinį valymą. Radau tą maišą su riešutais sandėlyje. Pamirštą, dulkėtą.

Norėjau išmesti — praėjo metai, riešutai tikrai sugedo. Bet nusprendžiau atidaryti, patikrinti.

Atryšau virvelę, išpyliau riešutus ant stalo. Pradėjau juos persijoti.

Ir staiga pajutau — vienas riešutas sunkesnis už kitus. Keistai sunkus. Pakratė jį — viduje kažkas barška.

Perplėšiau riešutą. Viduje, vietoj branduolio, buvo žiedelis. Aukso, senovinis, su mažu akmenėliu.

Aš sustojau. Paimu kitą sunkų riešutą. Perplėšiau — viduje susukta banknotas.

Širdis pradėjo plakti greičiau. Pradėjau perplėšinėti visus riešutus iš eilės.

Kiekviename penktajame — pinigai. Banknotai, tvarkingai susukti. Kiekviename dešimtajame — papuošalai. Žiedeliai, auskarai, grandinėlės.

Perplėšinėjau riešutą po riešuto, rankos drebėjo. Aukso ir pinigų krūva augo ant stalo.

Paskutiniame riešute radau lapelį. Mažas popieriaus lapelis, keturgubai sulenktas. Išlanksčiau. Močiutės ranka, drebulinga:

“Mieloji mano. Tai viskas, ką aš tau kaupiau. Ateičiai. Atleisk, kad ne voke, kaip kiti. Bet norėjau, kad prisimintum — riešutai širdžiai. Mano širdis visada su tavimi. Myliu. Močiutė.”

Aš skaičiau ir negalėjau kvėpuoti. Ašaros tekėjo pačios.

Močiutė kaupė šiuos pinigus metais. Slėpė riešutuose. Kiekvieną riešutą perplėšdavo, išimdavo branduolį, įdėdavo banknotą arba papuošalą, vėl užklijuodavo. Dešimtys riešutų. Šimtai valandų darbo.

Man. Mano ateičiai.

O aš suburbėjau, gavusi dovaną. Pasijuokiau. Padėjau į kampą. Pamiršau metams.

Perskaičiavau pinigus. Penki tūkstančiai eurų. Papuošalai — dar kelis tūkstančius.

Močiutė, kuri gyveno iš vienos pensijos, kaupė tai man. Atsisakė visko. Slėpė riešutuose, kad neatsisakyčiau.

Nes žinojo — jei duotų voką, aš pasakyčiau “nereikia, močiute, pasilik sau”. O riešutus priimčiau. Širdžiai.

Sėdėjau ant virtuvės grindų, apsupta lukštų, pinigų, papuošalų. Verkiau sielvartingai.

Prisimindavau jos veidą vestuvėse. Kaip nuleido galvą, kai suburbėjau. Kaip šnabždėjo — tai viskas, ką galėjau.

Prisimindavau paskutinius apkabinimus. Kaip ji ilgai mane laikė, o aš skubinau.

Ji mirė per tris mėnesius. Nesulaukė tos dienos, kai būčiau atidariusi maišą. Neišgirdo “ačiū”. Nesužinojo, kad supratau.

Praėjo penkeri metai. Tuos pinigus padėjau į sąskaitą. Neeikvoju. Negaliu. Tai yra viskas, kas liko iš jos.

Papuošalus laikau dėžutėje. Kartais išimu, žiūriu, verkiu.

Raštelį laikau piniginėje. Perskaitau, kai sunku.

Kiekvieną vakarą valgau žiupsnelį graikinių riešutų. Prisimindama ją. Širdžiai.

Bet dabar žinau — ji turėjo omenyje ne mano sergančią širdį. Ji turėjo omenyje meilę. Savo širdį, kuri visada su manimi.

Nespėjau jai pasakyti “ačiū”. Nespėjau iš tikrųjų apkabinti. Nespėjau parodyti, kad vertinu.

Suburbėjau vestuvėse. Pasijuokiau iš maišo riešutų. O ji stovėjo šalia, subliūškusi, su lazdele. Atidavė man viską, ką turėjo.

Dabar, kai matau vyresnius žmones, kurie dovanoja kuklias dovanas — visada padėkoju. Nuoširdžiai. Nes žinau — už to gali slypėti visas jų gyvenimas, visos santaupos, visa meilė.

Pasakykite sąžiningai: ar visada vertinate dovanas iš vyresnių giminaičių? Ar taip pat suburbate, gavę ką nors “ne tu”? O kas jei už to slypi daugiau, nei atrodo? Ar spėsite apie tai sužinoti laiku — ar, kaip aš, tik po to, kai bus vėlu sakyti “ačiū”?