Uošvė pradėjo žiūrėti į mane keistai. Kai pagaliau sužinojau, ko ji norėjo — norėjau prasmegti po žeme…

Mano žmona Rūta yra geriausia pasaulyje. Protinga, graži ir, kaip tyčia, jaunesnė už mane dešimčia metų. O jos mama Aldona — vyresnė už mane vos keturiais. Tai reiškia, kad kaskart susitikęs uošvę turiu šiek tiek stebėtis, kaip tai įmanoma.

Aldona — nepaprasta moteris. Liekna, elegantiška, su humoro jausmu. Visada sakydavau jai komplimentus — nuoširdžiai, be jokios užpakalinės minties. Rūta į ją panaši, tai man buvo natūralu.

Kol uošvis Algirdas kartą suniurzgė:

— Į savo žmoną geriau žiūrėk.

Nutilau. Nuo tada komplimentus laikiau sau.

Bet štai kartą atėjome su Rūta pas jos tėvus pietų. Ir pajutau — kažkas keista. Aldona žiūrėjo į mane kaip… ne taip. Akimis kažką signalizavo. Paskui — dar kartą. Ir dar.

Apsimetinėjau, kad nematau. Bet uošvė — atkaklus žmogus. Kai ji ėmė tampyti mane už megztinio, supratau: pokalbio neišvengsi.

Pakvietiau ją į virtuvę — ten, kur prie mūsų visada kas nors gali užeiti. Saugus neutralus plotas.

— Mindaugai, man reikia konfidencialaus pokalbio,— sušnibždėjo ji ir dar kartą keistai žvelgė į mane.

— Konfidencialaus? Nuo ko?

— Na kaip nuo ko. Pirmiausia — nuo mano vyro. Ir Rūtai kol kas nereikia žinoti, ji tokia emocinga…

Štai tada mano galvoje kažkas spraktelėjo.

Vyras negali žinoti. Žmona negali žinoti. Konfidencialus pokalbis. Keisti žvilgsniai.

Sudėjau du ir du — ir gavau visiškai blogą atsakymą.

— Ponia Aldona,— pasakiau kiek galima ramiau,— aš žinau, apie ką norite kalbėti. Ir mano atsakymas — kategoriškas ne.

Ji nustebo.

— Iš kur tu žinai?

— Iš žvilgsnio supratau. Prašau, baikime šį pokalbį. Jei Rūta sužinos — triukšmo bus.

Aldona kažką sumurmėjo apie tai, kad dukra per savarankiška. Aš tvirtai pakartojau: ne. Taškas.

Keisčiausia — uošvė neįsižeidė. Net pašnibždėjo, kad manimi didžiuojasi. Už ką — nesupratau. Bet ir neklausiau.

Tas pokalbis liko neišspręstas mįsle kažkur giliai galvoje.

Praėjo kelios savaitės. Algirdas susirgo, o sodyboje reikėjo pataisyti tvarto stogą iki žiemos. Pasišoviau padėti — man kaip tik buvo laisvas savaitgalis, o darbo — dviem dienoms.

Sodyboje radau ir Aldoną. Ji turėjo išvažiuoti vakare, aš likti nakvoti.

Dirbau nuo ryto. Pusiaudienį Aldona iškvietė pietų. Virtuvėje kvepėjo barščiais — sodriais, tikrais, tokiais, kurie verčia pamirši viską.

Atsisėdau. Paėmiau šaukštą.

Ir pajutau jos žvilgsnį.

Aldona mirktelėjo. Ir pradėjo:

— Mindaugai, kol Rūtos nėra, gal mes…

Aš metiau šaukštą.

Tai, kas nutiko toliau — ne mano geriausias gyvenimo momentas. Šaukiau. Gėdinau. Sakiau dalykus, kurių dabar norėčiau nesakęs. Apie tai, kad myliu žmoną. Apie tai, kad tokios uošvės… Na, supraskite patys.

Aldona sėdėjo apstulbusi. Bandė mane nuraminti. Aš siutau dar labiau.

O tada ji labai tyliai pasakė:

— Mindaugai, brangusis. Aš pasiūliau — kol Rūtos nėra — po taurelę naminukės išgerti. Ką tu pagalvojai?

Tylu.

Labai tylu.

Aš pažiūrėjau į stalą. Ant jo stovėjo dvi taurelės ir buteliukas naminės. Stovėjo ten visą laiką. Aš tiesiog jų nepastebėjau.

Raudonumas, kuris man užliejo veidą, buvo tikrai ne iš karščio.

Aldona — nuostabi moteris — nepasinaudojo situacija. Ji išsuko viską juokais, ir netrukus mes kvatojome iki ašarų. Tiesa, po to, kad numalšinčiau gėdos stresą, ištuštinau pusę to butelio.

O kai jau atsipalaidavau, prisiminiau tą pirmąjį keistąjį pokalbį. Ir nusprendžiau paklausti.

— Ponia Aldona… O ką jūs man siūlėte tada, pirmą kartą? Kai sakėte, kad Algirdas ir Rūta negali žinoti?

Ji nusijuokė.

— Norėjau atiduoti jums savo visureigį. Man jis visiškai nereikalingas. Bet Algirdas užėmė poziciją — jei reikia, tegu išperka. O Rūta tavo tokia pat savarankiška, nepriimtų dovanos. Tai norėjau tave įkalbėti apsimesti, kad sumokėjai…

Ilgai tylėjau.

Man labai patiko tas visureigis.

Kaip tyčia — praeitą savaitę Aldona pardavė jį kaimynei.

O jūs ar esate kada nors iš situacijos padarę klaidingą išvadą ir vėliau gailėjotės? Kaip išlipote iš to nepatogaus momento?