Daugiau niekada nenuomosiu buto pažįstamiems. Maniau, kad savas žmogus bus patikimesnis už svetimą, bet galiausiai vos nepraradau ir pinigų, ir žmogaus, kuriuo pasitikėjau…

Mano vardas Rasa, man 64 metai. Našle tapau gana anksti. Vyras mirė, kai mūsų dukros dar studijavo. Po jo mirties man liko mūsų namas ir du nedideli butai Kaune. Viename apsigyveno dukros, nes abi tuo metu mokėsi ir nenorėjau, kad leistų pinigus nuomai. Kitas butas liko tuščias.

Kurį laiką nieko su juo nedariau. Ten buvo mūsų seni baldai, vyro kadaise pirkta sofa, virtuvėje dar stovėjo stalas, prie kurio kažkada pietaudavome su vaikais. Tačiau mokėti komunalinius už tuščią butą nebuvo jokios prasmės, todėl nusprendžiau jį išnuomoti.

Dukra siūlė kreiptis į nekilnojamojo turto agentūrą ir būtinai sudaryti sutartį. Aš numojau ranka. Man atrodė, kad geriau pirmiausia paklausinėti pažįstamų. Gal kam nors reikia būsto. Svetimų žmonių kažkodėl prisibijojau. Galvojau, kad pažįstamas žmogus tikrai labiau saugos svetimą turtą.

Po savaitės paskambino Inga. Mes nebuvome artimos draugės, bet pažinojome viena kitą gal dešimt metų. Susitikdavome per bendrus pažįstamus, kartais išgerdavome kavos. Žinojau, kad ji viena augina dvylikametį sūnų ir neseniai išsiskyrė.

Inga labai apsidžiaugė sužinojusi apie butą. Atvažiavo jo apžiūrėti, viskas jai tiko. Kainą pasakiau net šiek tiek mažesnę nei tuo metu prašė kiti tame rajone.

„Svarbiausia, kad normalūs žmonės gyventų“, pasakiau.

Apie sutartį užsiminiau, bet Inga nusijuokė: „Rasa, mes juk pažįstamos. Nejaugi viena kita nepasitikime?“

Ir aš sutikau.

Dabar suprantu, kad tai buvo pirmoji mano klaida.

Pirmus tris mėnesius viskas buvo puiku. Pinigus gaudavau sutartą dieną. Komunaliniai apmokėti. Kartais Inga parašydavo, kad viskas gerai, o kartą net atsiuntė nuotrauką, kaip sūnus prie mano seno virtuvės stalo daro namų darbus.

Buvau patenkinta. Net dukrai pasakiau: „Matai, o tu norėjai agentūros.“

Ketvirtą mėnesį pinigai neatėjo.

Po kelių dienų pati paskambinau. Inga atsiprašė ir pasakė, kad darbdavys vėluoja sumokėti atlyginimą. Paprašė palaukti savaitę.

Žinoma, sutikau.

Po savaitės pervedė pusę. Kitą dalį pažadėjo sumokėti kartu su kito mėnesio nuoma.

Bet kitą mėnesį istorija pasikartojo.

Tai atlyginimas vėlavo, tai reikėjo sumokėti už sūnaus būrelį, tai sugedo automobilis. Aš vis laukiau. Kiekvieną kartą galvodavau: moteris viena augina vaiką, negi spausiu dėl kelių dienų?

Tik tos kelios dienos virto savaitėmis.

Po pusmečio ji jau buvo skolinga beveik už du mėnesius.

Kartą parduotuvėje sutikau bendrą pažįstamą. Kalbėdamos kažkaip užsiminėme apie Ingą. Ji nustebo, kai pasakiau, kad Inga vis dar dirba toje pačioje vietoje.

„Rasa, ji jau kelis mėnesius ten nebedirba.“

Namo grįžau labai nemaloniai jausdamasi. Ne dėl to, kad ji neteko darbo. Taip gali nutikti kiekvienam. Man buvo skaudu, kad visą tą laiką ji man melavo.

Paskambinau. Inga iš pradžių tylėjo, paskui pradėjo verkti. Pasakė, kad gėdijosi prisipažinti, ieško kito darbo ir viską grąžins.

Vėl patikėjau.

Po kelių savaičių nusprendžiau užvažiuoti į butą. Norėjau pažiūrėti vieną seną spintelę, kurią dukra ketino pasiimti. Ingai parašiau iš anksto. Ji atsakė, kad bus namuose.

Vos įėjusi supratau, kad buto nemačiau per ilgai.

Virtuvės grindys buvo lipnios. Ant viryklės storas riebalų sluoksnis. Vienos spintelės durelės kabojo ant vieno vyrio. Svetainėje ant sienos buvo keli dideli pieštukų ir flomasterių brūkšniai, o mano sofa buvo dėmėta. Vonios kambaryje ant lubų prie lango atsirado pelėsis.

Bet labiausiai mane pribloškė ne purvas.

Paklausiau, kodėl ji man nieko nesakė apie sugedusią spintelę ir pelėsį.

Inga gūžtelėjo pečiais.

„Rasa, juk čia tik butas. Viską galima sutvarkyti.“

Tik butas.

Man tas „tik butas“ kažkodėl labai įstrigo.

Grįžusi namo pirmą kartą suskaičiavau viską ant popieriaus. Nesumokėta nuoma, sugadinti baldai, būsimas remontas. Suma buvo jau visai nebe tokia, į kurią galima numoti ranka.

Paskambinau dukrai. Ji manęs nebarė, nors turėjo tam visas teises. Tik pasakė: „Mama, tu jai padėjai. Bet padėti žmogui nereiškia leisti jam naudotis tavimi.“

Kitą dieną nuvažiavau pas Ingą.

Pasakiau, kad taip tęstis nebegali. Susitarėme dėl skolos grąžinimo, o butą paprašiau atlaisvinti iki sutartos datos.

Ir tada išgirdau tai, ko tikrai nesitikėjau.

„Aš maniau, kad mes ne svetimos.“

Net sutrikau.

Būtent todėl, kad nebuvome svetimos, aš tiek mėnesių laukiau. Būtent todėl nereikalavau užstato, sumažinau nuomos kainą ir patikėjau kiekvienu jos pažadu.

Pasakiau jai: „Inga, jeigu būtume svetimos, šitas pokalbis būtų įvykęs prieš kelis mėnesius.“

Ji supyko. Kelias savaites bendravo su manimi tik žinutėmis. Galiausiai išsikraustė. Dalį skolos grąžino iš karto, kitą dalį mokėjo dalimis. Butą po jos teko tvarkyti ir šiek tiek remontuoti. Daug ką pavyko išvalyti, spintelę sutaisėme, sienas perdažėme. Sofa, deja, jau nebeatsigavo.

Blogiausia buvo net ne tai.

Po visko Inga nustojo su manimi sveikintis. Kai kartą susitikome bendros pažįstamos gimtadienyje, ji visą vakarą sėdėjo kitame stalo gale ir nė karto į mane nepažiūrėjo.

Tada galutinai supratau savo klaidą.

Aš maniau, kad nuomodama pažįstamam žmogui išvengsiu problemų. Gavosi priešingai. Su svetimu nuomininku nuo pirmos dienos būčiau aptarusi kiekvieną sąlygą, paėmusi užstatą ir pasirašiusi sutartį. O pažįstamai leidau tai, ko niekada nebūčiau leidusi svetimam žmogui, nes kiekvieną kartą bijojau pasirodyti beširdė.

Dabar butą vėl nuomoju. Yra sutartis, užstatas, aiškiai sutartos sąlygos ir mokėjimo diena. Su naujais nuomininkais bendraujame mandagiai, bet dalykiškai.

Ir, keista, man taip daug ramiau.

Po šios istorijos supratau vieną dalyką: pasitikėjimas ir susitarimai vienas kitam netrukdo. Kartais kaip tik aiškios ribos padeda išsaugoti gerus santykius.

O Ingos man vis tiek gaila. Kartais pagalvoju, gal reikėjo dar palaukti. Gal pasielgiau per griežtai. Bet tada prisimenu tą sakinį: „Mes juk ne svetimos.“

Kaip jūs būtumėte pasielgę mano vietoje? Ar pažįstamam žmogui galima duoti daugiau laiko vien todėl, kad jį pažįstate, ar piniginiuose reikaluose taisyklės visiems turi būti vienodos?