Gyvūnai
Prieglaudos šuo apsiverkė, kai pažino priešais stovintį žmogų
Gyvūnai išsiskiria paprastumu, jiems svetimi slapti motyvai. Į gėrį jie reaguoja ištikimybe, į blogį – šalinimusi. Ir tik ypatingais atvejais ši aksioma nepasitvirtina.
Į Vašingtono prieglaudą Rosko pateko dar būdamas šuniukas. Nepaisant rūpesčio iš darbuotojų pusės,
jis elgėsi savitai, nėjo į kontaktą ir pastoviai liūdėjo.
Tai privertė savanorius susimąstyti, kad praeityje jis galbūt turėjo mylinčią šeimą. Nieko nesitikėdami, neabejingi žmonės parašė apie jį socialiniuose tinkluose. Kas žino, gal buvęs šeimininkas gaus žinutę.
Stebuklas įvyko. Labai greitai į prieglaudą paskambino fermeris, pareiškęs, kad prieš 3 metus dingo jo numylėtinis. Jo ilgai ieškojo, peržiūrėjo visus įmanomus skelbimus. Bet mažylis taip ir neatsirado. Vyriškį pakvietė į įstaigą, kad jis galėtų įsitikinti – ar tai jo draugas taip nelinksmai leidžia dienas.
Kai fermeris pasirodė, nereikėjo jokių įrodymų. Vos užuodęs jo kvapą, Rosko susijaudino ir nulėkė prie žmogaus, džiugiai vizgindamas uodegą. Mažylis nesusilaikė ir apsiverkė, juk laukimas pagaliau baigėsi.
Šeimininkas pasiėmė numylėtinį Rantą – toks iš tiesų jo vardas – ir dabar iš buvusio augintinio santūrumo neliko nė pėdsako.