Kasdien ji sugaudavo šio nepažįstamojo žvilgsnį. Kartą ryžosi parašyti jam laišką

Zoja Folbig dažnokai tuo pačiu traukiniu vykdavo į darbą, todėl ji jau įsiminė visus veidus, pastoviai
važiuojančius šiuo vagonu. Bet štai ji pamatė gražų nepažįstamąjį, kuris įėjo pro duris. Ji susidomėjo
šiuo vyru, tačiau šis neatsitraukė nuo skaitymo.

Zoja rengėsi paprastai ir patogiai: džinsai, kedai, minimum kosmetikos. Kitai kelionei ji nusprendė truputį
pasigražinti. Sekantį kartą nepažįstamasis vėl sėdo į šį traukinį, Zoja nenuleido nuo jo akių, tačiau jis vėl
skaitė ir net nežiūrėjo į merginos pusę. „Man atrodo, tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio,- sako ji,- žinau, tai
skamba kvailai, bet man taip atrodė“.

Ji net pasidalijo savo jausmais su kolegomis, ir greitai šis „ nepažįstamasis iš traukinio“ tapo viena
svarbiausių pokalbių temų jos darbe. „Na ką, kuo jis vilkėjo šiandien?- klausinėjo draugės,- jis pažvelgė į
tave?“ Tačiau Zoja visada sakė „ne“…

Paskui vienas iš kolegų patarė jai ką nors numesti ant grindų, pavyzdžiui, bilietą, ir kai jis išties jį atgal – užkalbinti nepažįstamąjį. Zoja taip ir padarė ir laukė apie valandą, kol nepažįstamasis atsitrauks nuo knygos ir pastebės bilietą. Kai jis ištiesė jį merginai, Zoja kažką sumurmėjo, atseit padėkodama, ir tuo pokalbis baigėsi.

Visi tvirtino Zojai, kad jai reikia mesti šią beprasmę idėją, juk nepažįstamasis akivaizdžiai kelione domisi
daugiau nei ja. Tačiau Zoja buvo romantikė ir todėl nusprendė sugalvoti ką nors dar.

Artėjo jos gimimo diena ir ji pamanė, kad per šią šventę kiekvienas turi padaryti kažką kvailo ir beprotiško. Zoja nusprendė parašyti nepažįstamajam laišką ir perduoti jį kelionės pabaigoje.

Ji prisistatė ir paliko nepažįstamajam savo elektroninį adresą. „Jei neparašysi, aš daugiau tau
netrukdysiu“,- parašė ji laiške. Visą dieną ji praleido kaip ant adatų, spėliodama, ar jis atsakys. 5:30
vakaro gautųjų sąrašas pasipildė dar vienu laišku, kurio temoje buvo parašyta „Vaikinas iš traukinio“.

Jis pasveikino ją su gimimo diena ir palinkėjo geros dienos. Pasakė, kad jam niekada neužtektų drąsos
padaryti kažko panašaus. Deja, jis nepakvietė jos puodelio kavos – pasirodo, jis turėjo merginą.

Jie vėl tapo tiesiog tylūs pakeleiviai traukinyje. Tačiau po 8 mėnesių Zoja vėl gavo laišką. Su kvietimu į
pasimatymą.

Nepatogiu šį pasimatymą buvo sunku pavadinti – Zoja ir Markas suprato, kad tarp jų daug
bendro ir jiems nesinori skirtis.

O po trijų mėnesių Markas persikėlė pas merginą. Dabar jau savo.

Ši pora jau turi du vaikus ir labai romantišką meilės istoriją, kurią jie būtinai padovanos savo
palikuoniams…Tiesa, jam visiškai nepatiko ta knyga, kurią jis skaitė visą kelionę.