Kartą aš paklausiau tėčio, ar jis kada nors verkė…

Aš tikėjausi išgirsti ką tik nori, tačiau jo atsakymas mane beprotiškai nustebino.

Kaip sakoma, vyrai neverkia. Ir jūs žinote, aš iš tiesų nė karto nemačiau savo tėčio ašarų. Jis visada
buvo linksmas ir nenusimenantis vyriškis. Todėl kartą man pasidarė labai įdomu, ar mano tėvo gyvenime
buvo tokių situacijų, kada jo akyse pasirodė ašaros.

Ir štai kartą vakare mes ilgai plepėjome su juo, kai vienu momentu pokalbio temos baigėsi. Tada man ir
atėjo į galvą paklausti tėčio, ar jis kada nors verkė man matant, todėl kad aš nieko panašaus išvis
neprisimenu.

Tėvas susimąstė ir tarė: „Buvo kartą“.

Jis ėmė pasakoti, kad kai aš buvau dar labai maža, kokių 2,5-3 metukų, jis dėl įdomumo padėjo prieš
mane 3 daiktus: paprastą tušinuką, piniginę kupiūrą ir žaislą. Jam pasidarė įdomu, ką gi aš pasirinksiu iš
jų. Šis pasirinkimas turėjo kažką pasakyti apie mane, mano charakterį ir polinkius. Esą, taip aš
parodysiu, ką labiausiai vertinsiu, kai būsiu suaugusi. Tušinukas – tai protas, su pinigais ir taip aišku, o
žaislas – tai nerūpestingumas ir linksmybės.

Tuo momentu jis nusišypsojo ir pasakė, kad tai padarė iš paprasto smalsumo ir nuobodulio. Tačiau
mano tėčiui buvo labai įdomu, ką aš pasirinksiu.

O aš tada paprasčiausiai įsispoksojau į gulinčius prieš mane daiktus. Tėvas sėdėjo priešais ir laukė.

Paskui, pasak jo, aš pradėjau šliaužti prie jų (tėtis degė iš nekantrumo), prašliaužiau pro šalį ir užlipau
jam ant kelių.

Tokio pasirinkimo tėtis aiškiai nesitikėjo. Tačiau aš tai padariau, tegu ir nesuprasdama, kad dalyvauju
savotiškame eksperimente. Tai ir buvo tas pirmas ir vienintelis kartas, kai mano tėtis apsiverkė mano
akyse.