Pasakėčia apie tai,kaip mūsų trūkumai gali tapti mūsų privalumais

Viena pagyvenusi moteris, gyvenanti Kinijoje, turėjo du ąsočius, su kuriais kasdien eidavo vandens.

Pasėmusi du pilnus ąsočius, ji pakabindavo juos ant naščių, tačiau namo parsinešdavo visada tik pusantro. Viename ąsotyje buvo nedidelis įtrūkimas ir pusė vandens pakeliui namo ištekėdavo.

Pilnas ąsotis buvo labai patenkintas savimi, o įskilęs ąsotis nuolat gėdijosi savo trūkumo. Jam buvo labai gaila pagyvenusios moters, kuri buvo priversta dažniau eiti vandens, todėl kartą jis jai tarė:

– Atleisk, bet iš manęs išbėga pusė vandens, kol tu eini namo. Aš nieko negaliu dėl to padaryti.

Tačiau išmintinga sena moteris tik nusišypsojo:

– O tu pastebėjai, kad iš tavo pusės aš kelią apsodinau gražiausiomis gėlėmis, o iš kitos pusės – ne?

Tavo pagalba aš jas kasdien laistau. O jos kasdien džiugina mano akis ir sielą bei puošia mano namus.

Jei ne tu, viso šio grožio tiesiog nebūtų. Visa tai – tik tavo dėka.