Gaisro metu gelbėtojas išgelbėjo elniuką ir lūšiuką, o paskui pasiėmė juos namo

Žoržas jau ne vienus metus dirba gelbėtoju, todėl ne pirmą kartą gelbėjo gyvūnus gaisrų metu. Tuokart, kai kilo gaisras, Žoržas nusprendė apžiūrėti teritoriją aplink namą, ar kokiam gyvūnui nereikia pagalbos.

Tada jis ir aptiko elniuką bei lūšiuką. Jaunas vyras nusprendė pasiimti juos namo, nematydamas kitos išeities iš situacijos.

Jis paliko žvėrelius namie, o pats išvyko su reikalais. Grįžęs pamatė jautrų vaizdą, kaip lūšies ir elnio jaunikliai guli prisispaudę vienas prie kito. Tai buvo labai neįprasta! Štai taip plėšrūną ir žolėdį suartino bendra bėda. Nuo tada jie tapo neišskiriamais draugais.

Vyrui buvo aišku, kad lūšiukas ir elniukas negalės išgyventi vieni laukinėje gamtoje, todėl paliko juos gyventi pas save.

Tačiau geras jo poelgis kažkodėl buvo pasmerktas aplinkinių. Tačiau jis puikiai suvokė, kad negalima paleisti žvėrių atgal į mišką, kadangi jie jau įprato gyventi namų sąlygomis, todėl nežino, kaip susirasti maisto savarankiškai.

Štai taip lūšis ir elnias liko gyventi pas Žoržą. Be jų vyras turi katę ir šunį.

Visi kaimynai sako, kad gyventi viename name su laukiniais gyvūnais labai pavojinga. Anksčiau taip manė ir Žoržas, ir visi jo artimieji. Tačiau laikas parodė, kad lūšis nepamiršo jo gerumo ir iki šiol dėkinga

už išgelbėtą gyvybę. Ji įprato ėsti iš rankų nuo tada, kai buvo kačiukas, todėl užaugo jauki, draugiška su žmonėmis, mėgsta, kai ją glosto ir nerodo jokios agresijos.

Charakteriu ji labiau panaši naminę katę nei į laukinį žvėrį, tik didelio ūgio. Ji dievina visą Žoržo šeimą, kurios nare tapo.

Elniukas irgi išaugo į puikų suaugusį elnią ir priprato prie žmogaus rūpesčio. Jie su lūšimi iki šiol geriausi draugai.