Vos paeidama apledėjusiu keliu, ji nematė kur eiti, o ir eiti jau nebebuvo kur

Smolensko miestas. Aš esu kačių mylėtoja, tačiau likimo valia pas mane papuolė du šunys. Maždaug prieš metus pas mane pateko maža rudo atspalvio kalytė.

Gyvena pas mane kieme. Ji visą dieną leido žvarbiame šaltyje, bėgiodamas tai į kelią, tai į vaikų aikštelę. Taip praėjo visa diena. Žinau visus vietinius benamius šunis, tačiau jis buvo ne iš jų tarpo.

Nusprendžiau laikinai priglausti šunį. Maniau, jis turi šeimininkus, kurie turbūt ieško prapuolėlio. Tačiau vargšo taip niekas ir neatėjo. Kalytė buvo sena, blogai matė ir girdėjo. Aš ją pasiėmiau, išmaudžiau, iššukavau susivėlusį kailį.

Vargšė nelaikė šlapimo, nes persišaldė šaltyje. Nuvykome į veterinarijos gydyklą, atlikome tyrimus ir echoskopiją. Nustatė kepenų problemas. Pasakė, kad reikia laikytis specialios dietos.

Aš esu alergiška, nepernešu kailio. Pas mane gyvena šuo Vaska, kuris man tinka, kadangi pas jį vietoje kailio plaukai. O su Leisana (kalytės vardas) man tenka vartoti priešalerginius preparatus.

Vasarą senutė praleido mano tėvų sode. Ten jai labai patiko. Leisana – gera švelni mergaitė, kuri mėgsta žmogaus dėmesį. Ji loja ant mano katinų, gindama savo teritoriją.

O katinų vis daugiau ir daugiau. Šiuo metu jų 90.

Mane Leisana irgi saugo, miega išskirtinai prie mano sofos. Šalia jos neretai miega juodas katinėlis, kurį aš prieš metus radau prie vamzdžių.

Taip ir negalėjau rasti jai šeimininkų per tą laiką. Tai buvo galima numanyti. Niekas nenori imti senų gyvūnų su sveikatos problemomis. Leisana kasdien jaučiasi vis blogiau. Dabar aš net išnešu ją į lauką, kadangi jai sunku savarankiškai lipti laiptais.