Vyriškis rado ant suoliuko paliktą naujagimį. O po 5 metų jo laukė kai kas nuostabaus

Jonas ėjo iš naktinės pamainos, pavargęs iki išsekimo. Norėjosi grįžus išsitiesti lovoje ir nugrimzti į gilų miegą.

Kad sutrumpintų kelią, jis pasuko per parką, tikėdamasis greičiau pasiekti laiptinę. Priešaky ant suolelio pamatė didelį ryšulį. Priėjęs arčiau, vaikinas neteko amo. Susuktas į apklotą, prieš jį gulėjo naujagimis. Vyriškis sustojo.

Kūnas prašė miego, o širdis drebėjo dėl to, kad galbūt vaikas pragulėjo parke vėlyvą rudenį nemažai valandų.

Atsargumas bandė perspėti,kad jis su savo teistumu nesiveltų į šią istoriją. Pagaliau jaunuolis ryžosi. Prisispaudė mažylį prie savęs ir patraukė link dviaukščio namo, pro kurį dažnai praeidavo.

Ten buvo vaikų namai. Vyras paaiškino situaciją. Tai buvo mergaitė. Priėmusi seselė pasakė: „Raštelio nuo mamytės nėra. Pavadinkime ją Irena“.

„Tebūnie taip“,- nusišypsojo jis. Po šios istorijos vyras dažnai ėmė mąstyti apie savo gyvenimą.

Giminaičių nebeliko, šeimos nesukūrė, nors taip norėjosi šilumos ir jaukumo namie.

Jonas dažnai prisimindavo savo rastinukę ir skambindavo į vaikų namus sužinoti mažylės likimo. Kai mergaitė paaugo, vyriškis pradėjo eiti pas ją į svečius su dovanomis.

Per kiekvieną susitikimą mažylė įteikdavo vyrui piešinius, kur kartu su mergaite buvo mama ir tėtis. Nauja vaikų namų darbuotoja, maždaug Jono bendraamžė, pastebėjo gerus vyriškio ir mergaitės santykius. Ji pati – buvusi šios įstaigos auklėtinė – suprato, kokia vaikui svarbi šeima.

Bet taip pat Saulė suprato, kad vienišam vyriškiui mergaitės niekada neatiduos. Moteris nusprendė padėti dviem jai svarbiems žmonėms. Jai patiko Jonas, kuris lankė taip vadinamą dukrą jau 5 metus.

Irutė labai laukė, kada tėtis pasiims ją namo.

Saulė ir Jonas pasikalbėjo iš širdies. Jie nusprendė, kad puikiai tinka vienas kitam, todėl oficialiai įregistruos santykius ir išpildys Irutės svajonę. Jie sutvarkė visus dokumentus, įrengė mergaitės kambarį ir išvyko į vaikų namus. Mergaitė puolė Jonui ant kaklo, paskui apkabino Saulę.

Ji pastebėjo, kad šiandien jos tėvas visas švyti iš džiaugsmo. Jis atsiklaupė priešais dukrą ir tyliai pasakė: „Irute, rinkis daiktus.

Tu važiuoji namo. O mes tavęs laukiame“. Taip išsipildė šviesi vaiko, kurį vyriškis rado ant suoliuko, svajonė – po 5 metų įvyko tikros šeimos stebuklas.

Apie tai, ar liko kartu Jonas ir Saulė, „istorija nutyli“. Bet greičiausiai taip ir išėjo. Juk juos suvienijo gerumo ir laimės džiaugsmas, dovanotas mažam žmogui. Dėl tokių ir panašių istorija žemė nepražus. Juk pas mus gyvena geri ir šviesūs žmonės, gebantys atlikti didžius žygdarbius.