Apie sūnų ir auklėjimą. Mano reali istorija…

Sūnui 10 metų, dukrai 4. Sūnus stabiliai gauna kišenpinigius, tegu nedidelius, bet užtai jo. Plius buvo likutis iš dovanotų per gimtadienį pinigų. Prieš mėnesį jis sutaupė 70 eurų sumą ir paprašė nuvežti jį į prekybos centrą. Susiruošėme, nuvažiavome. Vaikštinėjame po parduotuves.

Sūnaus klausimas: aš galiu pirkti viską, ko panorėsiu? Atsakau, kad jis gali pirkti viską, ką nori
šios sumos ribose.

Vaiko pirkiniai: 3 ledai, skanėstai katinui ir triušiui, didelė pjaustymo lenta man (senoji suskilo ir neseniai sakiau, kad reikia nupirkti naują), tapybos pagal skaičius paveikslas mamai, didelė lėlė sesei ir sau didelis Lego rinkinys.

Suprantu, kad kaina jau viršijo 70 eurų. Tyliu, galvoju, pasakysiu, kai bus laikas.

Prieiname prie kasos ir pardavėja įvardija 108 eurų sumą…

Sūnus ilgai negalvojęs nuima savo Lego rinkinį ir klausia: o dabar? 68. Stebiu jo reakciją, laukiu, kada paprašys pridėti pinigų, bet ne. Nė ašarėlės akyse. Perka ir eina įteikti dovanų mūsų mergaitėms.

Tylutėliai nuperku jam tą rinkinį, slepiu į maišelį ir einu pas juos.

Klausiu sūnaus: tu galėjai nupirkti mažesnę ir pigesnę lėlę, nepirkti dovanų mums su mama ir nusipirkti rinkinį sau.

Į ką jis atsako: aš sau dar sutaupysiu, o sesutė maža ir ji labai ilgai žiūrėjo į šią lėlę!

Ir visada jis kažką perka arba visai šeimai, arba sau ir sesei…

Berods normalų vyruką auklėjam…