Aš tiesiog norėjau šiek tiek patogumo lėktuve, tačiau gavau pamoką, kuri pakeitė visą mano gyvenimą…

Atsisėdau prie lango ir iškart nuleidau atlošą — ne daug, bet staigiai. Savaitė buvo sunki, galva dundėjo, norėjosi užmerkti akis ir tiesiog atsipalaiduoti. Lėktuvas tyliai zvimbė, keleiviai vis dar rinkosi vietas, aplink zvimbė diržai ir pirkinių maišai iš duty-free. Ir tuomet iš užnugario pasigirdo tylus: «Sunku kvėpuoti…» Balsas buvo nereikalaujantis, labiau išsigandęs.

Apsisukau per petį ir pamačiau moterį: didelės pavargusios akys, rankos ant išsipūtusio pilvo. Pavargęs ir susierzinęs, neskubėdamas atsakiau: «Na, tada neklausykite, pasakykite…», ir iš esmės nieko nepakeičiau. Viduje praskrido mintis: «Patogumas — tai, ką užtarnauji». Ir vėl užsimerkęs užmerkiau akis.

Toliau viskas vyko kaip įprasta. Nešė gėrimus, kažkas šypsojosi per eilę, kažkas nervingai brazdėjo ekranu prieš save. Bet viduje, tarsi po apmušalu, nusėdo plonas drebėjimas. Apsisimetinėjau miegąs, ir vis dėlto stebėjau save, klausydamasis — ar ji ramiai kvėpuoja? Kelis kartus norėjau pakelti atlošą, bet tuojau pat ieškojau pateisinimų: «Na juk nieko nesakė, daugiau neprašė… Reiškia, viskas gerai».

Atskridus mes visi tapome įprasta skubinančia žmonių grandine. Kažkas jau stovėjo prošvaistėje su lagaminais, kurių aukštis siekė pusę galvos. Užpakalyje moteris stodavosi lėtai, atsargiai, tarsi kiekvienas gestas reikštų pastangą. Kai eilė pasiekė mano eilę, skrydžio palydovė pasilenkė ir tiesiai, be priekaištų, pasakė: «Ponai, keleivei už jūsų buvo nemalonu. Kitą kartą, prašom, įsitikinkite, kad gale patogu». Ne riksmu, ne priekaištu — tiesiog ramus suaugusio žmogaus prašymas kitam suaugusiam. O mano širdyje, tarsi kažkas spustelėjo mygtuką.

Mūsų koridoriuje buvo šilta, kai kvepėjo kava ir luktelniais iš svetimų lagaminų šampūnais. Žmonės tekėjo srautu, o aš ėjau lėčiau nei įprastai. Skrydžio palydovės žodžiai neskambėjo kaip kaltinimas — labiau kaip mažas veidrodis, ištiesęs arti arti. Jame pamačiau save: pavargusį, uždarytą, užimantį savo «teisę į patogumą» — ir šalia žmogų, kuriam būtų pakakę vos vieno paprasto gesto. Tiesiog šiek tiek pakelti atlošą. Tiesiog paklausti: «Ar jums patogu?» Tiesiog būti dėmesingu.

Durų atidaryme aš atsigręžiau. Ta moteris ėjo iš paskos ir laikydama pilvą viena ranka, kita taisydama rankinės diržą. Ji nežiūrėjo į mane, nesistengė nieko priminti. Ir dėl to tapo gėdingiausia. Priėjau ir pasakiau nepatogiai: «Atsiprašau…» Ji linktelėjo. Jos žvilgsnyje nebuvo nugalėtojo ar kaltinimų — tik nuovargis ir dėkingumas, kad iš viso tai pasakiau.

Automobilių stovėjimo aikštelėje pasigavau keistos minties: dažnai gerumą suvokiame kaip opciją — įjungsiu, jei yra nuotaika, išjungsiu, jei pavargęs. Bet gerumas — tai ne paslauga ir ne premija. Tai maži sprendimai čia ir dabar. Vieno mygtuko atstumu ant porankio. Vieno frazės aukščio: «Ar jums patogu?»

Nuo to laiko klausiu. Prieš nuleidžiant sėdynę — klausiu. Jei kas nors tiesiasi prie bagažo lentynos — padedu. Ne todėl, kad tapau «geresnis», bet todėl, kad kartą supratau: mano patogumas nieko neverta, jei ji pastatyta ant kito nepatogumo. Ir garsiausios gyvenimo pamokos dažnai skamba šnibždesiais iš šalia esančios eilės.

O ką tu pasirinksi tokiais mažais momentais — savo teisę į patogumą ar akimirką dėmesio žmogui šalia?