Idomybes

Aš vėlavau į darbą, ir štai sustojo didžiulis džipas…

Aš vėl vėluoju į darbą! Vieną autobusą aš praleidau, kitas kažkodėl neatvažiavo. Atsistojau aš vidury kelio, ėmiau balsuoti.  Sustojo vienas vairuotojas, kuris pasakė beprotišką kainą.

Aš nesutikau. Stoviu, laukiu toliau. Čia sustoja didžiulis džipas. O aš ir nepagalvojau kad čia man. Šalia buvo parduotuvė, man pasirodė, jam ten. Bet šis žmogus sustojo dėl manęs.

Man nepatogu, bet ką daryti. Atidarau duris. Jis klausia, kur man reikia. Aš pasimečiau ir pasakiau, kad jam tikrai ne pakeliui.

Jis atrodė kaip ateivis iš 90-ųjų. Na, o kas man liko daryti, aš įsėdau. Pavėluočiau į darbą, mane jau atleistų.

Tyliai važiuojam. Jis klausia, kur būtent man reikia. Jo balsas buvo toks baisus, kad aš net išsigandau.

Aš pamačiau, kad autobusas pravažiavo, o tai reiškia, kad iki sekančio dar valanda! Aš norėjau išlipti iš tos mašinos su viltimi sulaukti autobuso, bet čia aš supratau, kad tai ne variantas.

Dabar aš nežinojau, kaip nusigausiu, juk aš jam pasakiau, kad man reikia į stotį…

Jis suprato, kad kažkas ne taip ir paklausė. Aš viską pasakiau, jis pasiūlė nuvežti iki pat darbo. Net nusišypsojo man, kad aš  nesijausčiau nepatogiai.

Visą kelią mes važiavome tylėdami. Aš sėdėjau ir mintyse skaičiavau, kiek jis iš manęs paprašys. Aš toli gražu ne gražuolė, beveik nesidažau, todėl variantas „už gražias akis“ ne mano tema.

Aš ėmiau save raminti, kad jis visai ne maniakas, o paprastas „kietas“ dėdulė.

Kai mes atvažiavome, aš paklausiau, kiek turiu sumokėti. Tada jis kimiu balsu man atsakė: „Aš išėjau iš kunigo. Jis pasakė, kad jei aš šiandien pat padarysiu gerą darbą, išsilaisvinsiu iš savo nuodėmės…“

Aš išlipau ir dėkojau dievui,kad tapau jo atleidimo instrumentu, o ne pačia nuodėme…

Related Articles

You cannot copy content of this page