Įsivaikinome vaiką ir jis sužinojo tiesą

Kartą stebėjau, kaip mūsų klasės auklėtoja tiesiog išleistuvių vakaro metu papasakojo berniukui viso jo gyvenimo paslaptį. Pasirodo, jis buvo įvaikintas, o mokytojai šovė į galvą jam visa tai papasakoti, kadangi vaikinas jau suaugęs. Žinoma, aš jos poelgio nepateisinu, bet dar blogiau tai, kad šis vaikinas iškart puolė ieškoti savo artimųjų. Kam? Juk žmonės, kurie užaugino ir mylėjo jį visus tuos metus, jau jo artimieji. Taip, jie ne vieno kraujo, tačiau tai jau visai nesvarbu. Aš manau, kad sakyti tiesos čia nereikėjo.

Buvo vienas panašus atvejis, kai tiesa išgelbėjo visą šeimą. Mūsų kaime gyveno bevaikė šeima. Jie ilgai planavo ir stengėsi, tačiau viskas veltui. Kai mirė artima jų giminaitė, paliko 4 vaikus nuo skirtingų vyrų našlaičiais.

Ši šeima nusprendė įsivaikinti vieną vaiką. Jaunėlei buvo vos keli mėnesiai, todėl pasirinko ją. Auklėjo
mažylę kaip reikiant ir nieko jai negailėjo. Į jų kaimą dažnai atvažiuodavo vaikinai iš kito kaimo. Jie ilsėdavosi prie upės ir žiūrėdavo į gražias mergaites.

Vienas tų vaikino pamilo įvaikintą mergaitę. Visi jai pavydėjo ir sakė, kad jaunikis labai jau panašus į ją.

Kai mergaitės motina viską sužinojo, jos širdis iškart pajuto negera. Ji pažiūrėjo į vaikiną ir jai net bloga pasidarė.

Moteris pasidomėjo ir išsiaiškino, kad tas vaikinas – tikras jos dukters brolis. Teko jaunuoliams papasakoti visą tiesą, kad šie nepridarytų kvailysčių. Žinoma, buvo marios ašarų, tačiau spėjo laiku susigriebti.

O jūs papasakotumėte tai savo vaikui?