Miela senutė rudenį mums pardavė sodą, o sekančią vasarą atvažiavo nusiimti derliaus

Sodą mes nusipirkome rudenį. Lauke jau buvo vėsus oras, beveik nesustodamas lijo nuobodus lietus.

Gamta rodos ruošėsi savo tradiciniam žiemos miegui. Sklypą mums pardavė bobutė. Geromis didelėmis akimis, rausvu veidu ir, nepaisant garbaus amžiaus, energinga eisena.

Pinigų užsiprašė nedaug, be to, paliko mums beveik visą sodo inventorių. Ties tuo ir atsisveikinę, greitai pamiršome Antaniną Pilkienę.

Pavasarį prasidėjo naujas sodo sezonas ir mes su vyru, apsiginklavę sodinukais, nuvykome užkariauti „rančos“.
Nesileidžiant į smulkmenas – lysvėmis nuklojome absoliučiai visą sklypą. Apdirbome ir tą žemę, kurios buvusi savininkė net kompostui nenaudojo. O kam prapulti erdvei?! Tegu sodas duoda derlių ir džiugina mus per žiemos šalčius gėrybėmis!

Arčiau vasaros vidurio pradėjome skinti pirmuosius vaisius. Prasidėjo pomidorai, agurkai, žalumynai. Nepasakyčiau, kad labai gausiai, nuo tokio kiekio sodinukų galėjo būti ir daugiau… Tačiau mes nelabai patyrę sodininkai – gal dar bus sekančiais metais.

O rugpjūčio pabaigoje prisiminėme Antaniną Pilkienę. Ji užgriuvo lyg perkūnas iš giedro dangaus.

– Oho! Sveiki! Ponia Antanina, o jūs čia kokiais vėjais?

– Ak, nagi aš… pas draugę atvažiavau. Jos sodas aname keliuko gale. Štai ir nusprendžiau aplankyti jus jaunus. Nagi, pažiūrėkim.

Su šiais žodžiais senutė nutrepsėjo gilyn į sklypą, apžvelgdama lysves, šiltnamius ir uogų krūmus. Atrodė, kad ji tai daro ne iš smalsumo ar, tarkim, pavydo, tačiau su šeimininkišku dėmesiu. Na taip, turiu kažkiek psichologinių įgūdžių, profesionalių. Jie parodė, kad ponia Pilkienė elgiasi lyg savininkė.

Tačiau paskui Antanina peržengė visas ribas – patraukė į šiltnamį skinti paprikų!

– Ei, ką jūs darote? Šio šiltnamio jūs tikrai nestatėte, o pipiriukų netręšėte ir nelaistėte.

– Mano! Mano sodas!

– Ne, ne jūsų. Jūs už jį gavote pinigus…

– Seniai nebeturiu tų pinigų, taigi, sandoris neteisėtas!

Čia aš neištvėriau – aprėkiau bobulę. Su keiksmais. Su grasinimais ir įžeidimais. Pažadėjau išmesti ją spyriu į užpakalį, jei ji tuoj pat nepasišalins iš mūsų sodo geranoriškai. Antanina tylėdama išklausė pretenzijų srautą, caktelėjo liežuviu ir susimąstė. Po pusės minutės prabilo.

– O aš maniau, jūs normalūs žmonės. Kaip jus tokius žemė nešioja.

– Čia mes nenormalūs? Jūs pardavėte sodą, mes nupirkome…

– Iš nelaimingos senutės atėmėte paskutinį turtą! Dievas nubaus!

Antanina išbėrė ant žemės nuskintas uogas ir paprikas, spjovė man po kojomis ir savo firmine žvalia eisena išėjo iš sklypo.

Daugiau jos nebematėme. Kurį laiką bijojome, kad bobulė nenurims ir iškrės kiaulystę, tačiau nieko
nenutiko.

Ir tiesą pasakius, paaiškėjo, kad jokios draugės mūsų bendrijoje ji neturi. Greičiausiai tikslingai atvažiavo susirinkti derliaus, nuoširdžiai laikydama jį savu. Tai bent įžūlumas!