Buitimi nesirūpino, normaliai nedirbo, o į butą teises reiškia

Marija Antanaitienė papasakojo apie šeimos problemas. Ji turi suaugusią dukrą, tačiau jie turi problemų, santuoka griūva. Ir viskas dėl buto.

– Jūs žinote, iš pradžių viskas buvo gerai. O dabar vyras reikalauja pasirašyti santuokos sutartį, sako, kad jos nieko nėra. Nors jie turi du vaikus.

Lina susituokusi jau ilgai, 7 metus. Moteris niekada nedirbo, vyras liepė sėdėti namie, užsiimti vaikais. Pirmasis mažylis atėjo į pasaulį gavus diplomą, antrasis po dvejų metų. Žinoma, Lina nedalyvavo finansiniame šeimos gyvenime, pinigų ji neturėjo.

Vyras gerai uždirbo ir pilnai aprūpino sutuoktinę ir du vaikučius. Visus viskas tenkino, jokių pretenzijų.

Lina gyveno vieno iš anytos giminaičių bute. Vyriškis su šeima seniai persikėlė į užsienį. Sutuoktiniai taupė pinigus nuosavam būstui, žinojo, kad kada nors teks kraustytis. Jei būtų gyvenę nuomojamame bute, pinigų būtų išėję žymiai daugiau. Vyras kiekvieną mėnesį dėdavo į taupyklę tam tikrą sumą.

Praėjo 7 metai, vyrui pavyko sutaupyti neblogus pinigus, kurių būtų užtekę butui. Tačiau giminaitis netikėtai nusprendė grįžti. Jo darbo sutartis baigėsi. Vyriškis paprašė atlaisvinti butą po 2 mėnesių.

Sutuoktiniai pasitarė ir nusprendė pirkti butą, kuriam sugebėjo sutaupyti.

– Žinote, Linutė taip džiaugėsi,- dalijasi Marija. – Sako, važinėjo, ieškojo įvairių variantų. Dukrai buvo svarbiausia, kad šalia būtų vaikų darželiai ir poliklinika. Rado neblogą variantą. Tačiau netikėtai vyras parnešė namo santuokos sutartį ir pareiškė Linai, kad ji turi ją pasirašyti. Neva dukra neturi nieko tikėtis.

– Brangioji mano, tu, žinoma, atleisk, tačiau šioje situacijoje aš teisus.- pasakė sutuoktinis.- Aš dirbau kaip arklys, grįždavau vėlai. Tavo paskutinius „dekretinius“ mes jau seniai pravalgėme, prieš 5 metus. Butui aš uždirbau sąžiningai. Taigi, rašykis sutartį.

Lina, žinoma, buvo šoke, iš vyro to nesitikėjo. Per 7 metus jokių reikalavimų dėl pinigų trūkumo nebuvo. Vyras pats pasakė, kad dirbti nereikia.
Turbūt teisingiausias sprendimas būtų susėsti ir pasikalbėti iš širdies.

Lina pabandė. Tačiau labai nesibarė, nenorėjo gadintis santykių su vyru.

– Bet tu juk pats pasakei man nedirbti,- silpnai paprieštaravo Lina. – Aš gimdžiau, auginau vaikus, gaminau, tvarkiau. Tu sakei, svarbiausia psichologinis palaikymas.

– Hm, na pasakysiu tiesiai. Nelabai gerai tu namų reikalais užsiėmei. Tai sriuba persūdyta, tai langai nešvarūs. Žaislai išmėtyti, kilimas dėmėtas. Grįžtu pavargęs iš darbo, o vakarienės nėra.

Pasirodo, mano žmonelė neišvirė bulvių, o kotletai prisvilo. Aš ne piktavalis, tačiau šis atvejis įsiminė man gerai. Tu visą pakuotę kotletų sugadinai. O vaikai maitinosi iš mano pinigų.

Aš apmokėjau būrelius, į teatrą juos vedžiojai už mano pinigus. Pramogavote kaip galėjote. Tiesą sakant, būtų tavo vietoje namų tvarkytoja, seniai būčiau išmetęs už pakarpos. Dar ir nesumokėčiau jai. Bjauriai tu tvarkeisi buityje. Tik ant sofos mėgai pasivolioti ir teliką pažiūrėti,- aiškino sutuoktinis.

Dabar sutuoktiniams yra du variantai. Arba jie laukia giminaičio grįžimo. Jis juos iškeldins, jie išsiskirs ir išsivažinės pas tėvus. Vyras taipogi gali forminti butą sau vienam ir ramiai gyventi.

Tačiau tikėtina, kad greitu metu jis susiras naują moterį.

Yra ir kitas variantas. Visgi Lina pasirašys sutartį, sutuoktiniai pamirš savo nuoskaudas ir gyvens toliau.

Kaip geriau pasielgti?