Draugė netikėtai nustojo su manimi bendrauti, tačiau neseniai visgi išsiaiškinau kodėl

Viena mano draugė, Laura, visada buvo truputį lyg ne iš šio pasaulio. Todėl mūsų draugystė irgi buvo savotiška ir laikėsi pagrinde ant mano kantrybės. Žinau, kad girtis negerai, bet yra kaip yra.

Mes su Laura niekada nebuvome geriausios draugės. To priežastimi, nesunku susiprotėti, buvo jos charakteris. Laura – labai jautrus žmogus, todėl įžeidus.

Ji galėjo nei iš šio, nei iš to užsiraukti ant manęs ir ilgai tylėti. Kai Laura imdavo atsileisti, sakydavo: „O tu pati pagalvok“.

Man prasidėdavo audringas mąstymo procesas, kurio metu aš perrinkinėdavau visus įmanomus variantus. O paskui paaiškėdavo, kad nuoskaudos priežastis niekinė. Pavyzdžiui, nesutapusios nuomonės apie filmą, kurį kartu pažiūrėjome, arba dainas, kurias paklausėme.

Nors aš gana korektiškai išsakydavau savo nuomonę, nesutampančią su Lauros. Be to, ji jokiais būdais neliesdavo pačios Lauros. Būdavo kalbama apie kieno nors kūrybą.

Būdavo ir atvirkščiai. Tai, kas patikdavo man, nepatikdavo draugei. Ir ji vėl tai priimdavo kaip dingstį papūsti lūpas. Mano manymu, įsižeisti dėl nesutampančių skonių – nesuvokiama kvailystė.

Visų skoniai skirtingi ir tai visiškai natūralu! Mes gi ne robotai, kad mums patiktų vienas ir tas pats. Beje, Lauros jausmus galėjo įžeisti ir neva ne tokie žvilgsniai bei intonacijos iš mano pusės.

Neprisimenu, kada šnairai žiūrėčiau į draugę, šaukčiau ant jos ar ironizuočiau, nors dingsčių buvo nors vežimu vežk. Tačiau aš kenčiau draugės išsidirbinėjimus, kadangi ji, skirtingai nuo daugelio žmonių, pasitaikiusių mano gyvenimo kelyje, niekada neskleisdavo gandų man už nugaros.

Taipogi draugė nenuvildavo manęs su pinigais. Jei skolindavosi, kas nutikdavo ypač retai, tai visada atiduodavo, be to, greitai.

Dar Laura – puiki pašnekovė. Iš jos sužinojau tiek įdomių ir naudingų faktų, kad visos „Vikipedijos“ tiek neturi. Šios žinios mane ne kartą gelbėjo – ir studijų metu, ir paskui darbe, o ir buityje pravertė.

Prieš du mėnesius mūsų draugystė nutrūko gana netikėtai. Laura be jokių paaiškinimų nustojo atsakyti į mano skambučius ir žinutes. Nors iki tol mes gerai pasivaikščiojome ir po to pasivaikščiojimo dar kelias dienas aktyviai susirašinėjome. Ir staiga – visiškas ignoravimas.

Mano galvoje kaip įprastai ėmė kauptis įtarimų debesys, kuriuos aš žinutėmis išdėsčiau Laurai. Ji jas, sprendžiant iš dviejų mėlynų varnelių, skaitė, tačiau toliau tylėjo.

Paskui mečiau bandymus prakalbinti šią įžeidžią tylenę. Nenori bendrauti – ir nereikia. Taip, apmaudu, kad mane „prametė“ nieko nepaaiškinusi, tačiau gyvenimas tęsiasi. Juolab turiu dar dvi drauges, ne mažiau padorias ir ne tokias sudėtingas kaip Laura.

Tačiau neseniai ji netikėtai parašė man ir paaiškino savo poelgio motyvus. Tačiau jie buvo tokie keisti, kad klausimų dar padaugėjo.

Pasak Lauros, aš nepasveikinau jos su paaukštinimu, o jai nereikia tokių draugių, kurios abejingos svarbiems jos gyvenimo įvykiams. Prisiminiau, kad Laura siekė palypėti viena karjeros laiptų pakopa. Tačiau aš visiškai nežinojau, kad draugė pasiekė savo tikslą. Ji juk nieko man apie tai nesakė! Jei būčiau žinojusi, aišku, būčiau ją pasveikinusi!

Todėl kokios gali būti pretenzijos?! O Laura parašė, kad aš, prisimindama jos svajonę apie paaukštinimą, galėjau dažniau klausinėti, kaip klostosi jos darbo reikalai.

Iki tol maniau, kad Lauros natūra tiesiog super jautri, o jai, pasirodo, dar ir karūna spaudžia. Visi turi šokinėti apie jos didenybę, nuolat klausinėti, kas jai, atspėti jos norus ir nuotaikas. Mano manymu, labai keistas elgesys suaugusiam žmogui.

Ir galiausiai mano kantrybė trūko, prirašiau Laurai visą „paklodę“ apie jos bukas nuoskaudas. Vietoj atsakymo man atėjo pranešimas, kad aš užblokuota.

Visiškas Lauros stilius! Vietoj to, kad normaliai aptartume kas tai bebūtų, ji puola „bėgti“. O iki tol tyliai pūtėsi, keldama įtampą, nors galėjo tiesiog pasakyti, kas ne taip.

O išvis gerai būtų sumažinti tą savo per didelį įžeidumą. Dabar aš kažkuria prasme netgi džiaugiuosi, kad mūsų bendravimas nutrūko.

Juk tai priminė gyvenimą šalia ugnikalnio. Kruopščiai apgalvodavau kiekvieną frazę, kiekvieną žvilgsnį, kad tik neužgaučiau jautrios šios karalaitės sielos, ir vis tiek darydavau klaidų.

Tam tikra prasme ši draugystė buvo alinanti. Ir kam aš taip ilgai su ja vargau? Reikėjo pačiai pamoti tai draugei ranka jau po pirmojo šou su tyliomis nuoskaudomis.

Apsaugok Dieve ateityje nuo šių giliajausmių fėjų, net jei jos labai išsilavinusios ir padorios! Dabar esu įsitikinusi, kad draugystė visų pirma turi dovanoti teigiamas emocijas, o ne baimę ir nerimą.