Kam sūnui tokie seneliai?

Kai sūnui buvo 7 mėnesiai, įspėjau savo ir vyro tėvus, kad nesiruošiu pasakoti vaikui apie nuostabius senelius. Tegu dalyvauja jo auklėjime ir jis pats supras, kas jam geriau.

Mano tėvas ir motina gyvena tame pačiame mieste kaip ir mes, vyro tėvai provincijoje (valanda kelio traukiniu). Ir vieni, ir kiti neturi laiko atvažiuoti per išeigines, pabūti su vaiku, pasivaikščioti, kad jis priprastų, jog tai artimi žmonės.

O ir mes su vyru galėtume nueiti į kiną ar kavinę, prasiblaškyti, pailsėti.

Bet ne, nori būti per atstumą, bet kad anūkas juos labai mylėtų. Aš perspėjau, kad nieko nesakysiu – nei gero, nei blogo. O vaikas užaugs ir viską supras pats. Mano mama dar mėgsta skambinti po darbo, kad išsamiai papasakočiau, ką anūkas jau moka daryti.

Labai pyksta, kad neturiu tam laiko. Aš, žinoma, tapau bloga visiems, nes tiesiai pasakiau, kad galėtų ir dažniau matyti anūką. Pas vienus sodas, pas kitus darbas ir kelionė užima daug laiko. Tačiau jie rado laiko pailsėti prie jūros, tiesa, mūsų šalyje, bet vis tiek.

Paskui bandė prasukti tokią pat avantiūrą su dovanomis. Aš sugalvoju, anyta neva tarp kitko klausia, ką dovanosime, anyta iškart šaukia: „Oi, viskas! Mes tai dovanosime!” Man pasidarė taip apmaudu, pasakiau, kad tai dovanoju aš, o jie tai, ką patys sugalvos.

Na tiesa, aš juk dovanoju vaikui tai, ko jis nori, prašo, apie ką svajoja. O jie visai ne į temą, nes nebendrauja su juo, laukia, kol užaugs. O čia gaunasi tokie rūpestingi ir suprantantys seneliai.

Galiausiai – pinigai ir rinkis, vaike, ką nori. Atsipirko. Vaikas jau paauglys, tačiau bendrauti su juo taip ir nepradėjo. Turbūt dar per mažas, reikia palaukti iki jo pensijos, tada jie turės laiko.

Supratau , kad mums nepasisekė ir šiems žmonėms anūkai nereikalingi, nori gyventi dėl savęs, patogiai.