Pavydžiu vyro dukrai iš pirmos santuokos, ji jam svarbesnė už mane

Ištekėjau už puikaus vyriškio, kuris augina vaiką. Nusprendėme, kad gyvensime kaip šeima, vėliau aš pagimdysiu mūsų bendrą vaikutį.

Mūsų santykiai su vyru nuostabūs, tačiau neseniai nutiko situacija, kuri sugriovė mano pasitikėjimą santuoka.

Susirinkome visa giminė už stalo, vyro tėvai, draugai, tiesiog ilsėjomės gamtoje, vyro dukra pasakė, kad iki manęs jai su tėvu buvo geriau, paskui brolis paklausė mano vyro: “O ką tu pasirinktum – žmoną ar dukrą?”

Vyras pasakė: „žinoma, dukrą, ji juk mano prioritetas“.

Iš pradžių maniau, kad tai pokštas ir perklausiau, į ką vyras atsakė: „ tu gera, mums gera kartu, tačiau prioritetas – dukra“.

Man pasidarė taip skaudu ir kažkodėl gėda, tik įsivaizduokite: sėdi visi giminaičiai ir vyras, kuriuo pasitikiu, myliu ir noriu nugyventi visą gyvenimą, ir taip kalba prie visų. Tuo momentu norėjau prasmegti skradžiai žemę.

Taip paraudau iš gėdos dėl to, ką jie pasakė apie mane, kad visiems girdinti pasirinko ne mane. Suprantu, kad vaikas visada mylimas ir svarbus, bet kam taip sakyti man ir visiems girdint.

Dabar analizuoju situaciją, savo elgesį, gal aš kaip mažas vaikas, įsižeidžiu, kad iš dviejų mylimų pasirinko ne mane.

O gal – kam man toks vyras, kuriam aš niekada nebūsiu prioritetas? Norisi pamiršti visą šią situaciją , tačiau kaskart prieš miegą prisimenu visa tai ir atrodo, Dieve mano, o jei nutiktų kas nors rimta, galiu būti įsitikinusi, kad vyras manęs niekada nepasirinks.

Užaugau šeimoje, kur daug vaikų ir aš taip pat jaučiau, kad mama ir tėtis turi kitų vaikų, kurie jaunesni už mane, aš nebuvau nepakeičiama, o dabar aš nesu svarbiausia vyrui, atrodo, kad man taip ir lemta visą gyvenimą būti ne vienintele.

Štai man mama vienintelė pasaulyje, vyras mano vienintelis ir mylimiausias, o aš visiems lyg kaži kelintu numeriu ir niekam ne prioritetas.

Man irgi norisi, kad apie mane kažkas pasakytų, kad aš prioritetas, nors mama, nors draugas, nors broliai, net vyrui aš ne prioritetas. Žinau, kad reikėjo rinktis vyrą be praeities. Bet juk vyras irgi turi teisę būti su mylimu vaiku, visko gali nutikti.

Aš nepykstu ant vaiko, juk jis nekaltas, kad jį myli tėvai. Noriu rasti priežastį savyje, kodėl man pasidarė skaudu dėl vyro žodžių, kad jis nepasirinko manęs. Padėkite man patarimu arba tiesiog išsakykite savo nuomonę.