Išsekusi kalė neteko galimybės ėsti ir maitinti dviejų savaičių šuniukus, bandydama išgyventi soduose

Mano vardas Viktorija. Aš vaikščiojau po svetimus sodus ir šėriau benamius šunis. Kai atėjo šalčių sezonas, man teko ten lankytis kasdien, nes gyvūnai tiesiog mirtų iš bado. Atvykusi eilinį kartą, pamačiau pilką kalę, kuri laukėsi vados.

Buvo matyti, kad šuniukai turi atsirasti visai greit. Nubėgau namo meistrauti būdos būsimai motinai ir jaunikliams. Pranašavo didelius šalčius, o gyvūnai neturėjo pastogės. Galiausiai pastačiau štai tokį mielą namelį.

Atvežėme būdą į vietą, o kalė dingo. Paskui mes ją pamatėme, bet jau be pilvuko. Paaiškėjo, kad kalė apsivaikavo apgriuvusiame tvarte, pralindo ten pro skylę. Išgirdome gailų mažylių cypsėjimą. Jų balsas sklido lyg iš po grindų.

Pati naujai iškepta motina buvo liesa it degtukas. Nusprendžiau pavadinti ją Džule ir garsiai pašaukiau vardu. Ji pažvelgė į mane klausiančiu žvilgsniu, lyg domėdamasi: „kodėl tu mane kvieti? Davei man vardą?“

Ji žiūrėjo tokiu veriančiu žvilgsniu. Niekada jo nepamiršiu.

Kaip ir visi kiti augintiniai, Džulė labai džiaugėsi maistu. Ji buvo vienintelė, kuri niekada nepamiršdavo mums dėkoti. Ateidavo, palenkdavo galvą, kad mes ją paglostytume, o paskui nueidavo. Su laiku tai tapo tradicija.

Paskui mums kilo sunkumų ir kelias dienas nesilankėme soduose. Kai vėl ten nuvažiavome, pamatėme siaubingą dalyką. Džulės snukutis buvo sudaužytas ir traumuotas taip, kad ji net negalėjo ėsti. Šuniukai irgi buvo alkani, kadangi Džulė neturėjo kuo jų maitinti. Mažyliai gailiai cypsėjo. Akivaizdu, juos kažkas nuskriaudė.

Džulę nuvežėme į ligoninę procedūroms. Po to ji vėl galėjo susitikti su savo jaunikliais. Kaip gaila
vargšelės, ant jos tiek visko užgriuvo.

Bet kam ji trukdė tame apleistame tvarte?

Juolab šunelis taikus, angeliško charakterio. Šuniukų maitinti ji negalėjo dar ilgai, maitinome juos pienu iš buteliuko.