Kiekvieną rytą kažkas palikdavo gėlių prie mokyklos – mokytoja nusprendė išsiaiškinti, kas tai daro

Pirmosios gėlės pasirodė rugsėjo viduryje. Prie pagrindinio mokyklos įėjimo laiptų gulėjo kruopščiai surinkta puokštė – geltonos ramunės ir laukų žolės, surištos žalia juostele. Niekas į tai rimtai nepažiūrėjo. Ruduo, vaikai, gal kas nors tiesiog pamiršo. Tačiau kitą rytą ten buvo nauja puokštė.

Ir taip – kiekvieną dieną. Visada anksti ryte. Visada be raštelių. Gėlės skyrėsi, bet visada buvo šviežios, gyvos, tarsi surinktos su meile. Vieni manė, kad tai kažkieno pokštas. Kiti – kad tai padėkos gestas. Tačiau Lilei, jaunai mokytojai, tai atrodė kažkas kur kas prasmingesnio.

Lilė dėstė pradinėse klasėse. Jos dienos buvo kupinos vaikų juoko, užduočių ir akvarelės dėmių. Bet kiekvieną kartą, eidama į mokyklą, ji keletui sekundžių sustodavo prie gėlių. Jas kas nors atnešdavo ne dėl pasirodymo. Jos gulėjo taip paprastai, nuoširdžiai, tarsi laukdamos kažko ypatingo.

Kartą Lilė atėjo anksčiau nei įprastai. Dar nebuvo išaušę. Mokykloje buvo tamsu, tik sargo kabinete ruseno silpna šviesa. Lilė sustojo prie lango, atsiveriančio į įėjimą. Praėjo dvidešimt minučių – ir staiga iš už kampo pasirodė berniukas. Nedidelis, su šilta striuke ir kuprine. Rankose jis laikė kelias astres. Jis sustojo, padėjo gėles ant laiptų ir greitai dingo.

Kitą dieną Lilė laukė jo prie įėjimo. Berniukas pasirodė ir vėl. Ji išėjo jo pasitikti.

– Labas. Tavo gėlės?

Jis susigėdo, nuleido galvą.

– Atleisk… Aš neturėjau… Tiesiog…

Ji pritūpė, kad būtų jo akyse.

– Tu nieko neįskaudinai. Aš tik norėjau suprasti. Kodėl tu tai darai?

Berniukas giliai įkvėpė.

– Čia mokytojavo mano mama. Ji vis sakydavo, kad mokykloje turi būti gėlių, ne tik per šventes. Po jos viskas kažkaip… tuščia pasidarė. Aš einu pro šalį ir man norisi, kad jai būtų malonu. Na, jei ji kartais matytų…

Lilė linktelėjo. Ji suprato, apie ką jis kalba. Ponia Harper praėjusiais metais išėjo į pensiją, o greitai po to – netikėtai, tyliai – mirė. Ją prisimindavo, bet kalbėdavo mažai. O štai jos sūnus – čia, su gėlėmis.

Nuo tada Lilė kiekvieną pirmadienį palikdavo šalia trumpą raštelį: „Ačiū, kad prisimeni.“ Kartais – tik žodį. Kartais – gėlės pavadinimą. Berniukas tęsė savo tradiciją. Netrukus prie jo prisijungė vaikai, tėvai, kolegos.

Prie įėjimo į mokyklą atsirado stendas: „Atminimo gėlės.“ Ne kaip gedulas. O kaip padėka. Už gerumą, už mokytojus, už tai, kad kažkas vis dar tiki, jog šilti gestai svarbiau už žodžius.

Ir kiekvieną kartą eidama pro šalį, Lilė šypsodavosi. Nes mokykla vėl pražydo.