Kame glūdi nesėkmingų santuokų paslaptis?

Įsivaizduokite, kad pas jus atėjo vargeta ir prašo maisto Jūs jam pasiūlote plovo. Jūs džiaugiatės, kad padarėte gerą darbą, užsidirbote savo karmai pliusiuką.  Vargeta taip pat laimingas, nes nuolatos prašo maisto iš kitų, bet nieko skanaus negauna.

Kitą dieną vargeta ateina vėl. Jūs vėl jam duodate plovo. Po dienos jis ateina vėl. Duodate jam keptų ryžių, nes mėsa baigėsi. Po to vėl ryžių ir dar kartą – ryžių.

Vargeta ateina eilinį kartą. Jis nusivylęs. Jus erzina, kad prašytojas dar ir skundžiasi. Kitą dieną jis vėl ateina ir pareiškia, kad nori plovo.

Jūs tiesiog netenkate žado. Nusibodo maitinti vargetą. Tai jau ne pliusas į karmą, o našta. Vargeta taip pat pyksta: kodėl ryžiai, jei anksčiau buvo plovas?

Dabar grįžkime prie nesėkmingų santuokų problemos.

Kai mes prisirišame, tarp mūsų meilė, pagarba, dovanos, komfortas, linksmybės – partneris siūlo plovą. Bet vėliau mėsa baigiasi ir lieka tik ryžiai.

O kai pripranti prie plovo, ryžiai jau nedžiugina. Mes imam galvoti, kad pasaulyje yra pakankamai žmonių, kurie pasiruošę vaišinti plovu, o ne vien ryžiais, kaip jūsų partneris.

Mes nematom alternatyvos. Bet skirtingai, negu iš plovo, iš ryžių galima pagaminti dešimtis skanių patiekalų. Bet galima tik tada, kai jūs nustosite laukti, kada partneris jus pamaitins, o patys imsite kulinarinę iniciatyvą į savo rankas.

Įsivaizduokite scenarijų, kai du vargetos, nemokantys gaminti, nori vienas iš kito gauti plovo. Abu tušti. Abu nori numalšinti alkį. Kuo baigsis?

Arba kitas scenarijus. Yra duodantysis. Jis duoda ir duoda, ir duoda. Pradžioje jį džiugina geras darbas, bet vėliau įgrysta. Ar bus tokia sąjunga tvari?

Anksčiau buvo kur kas daugiau santuokų visam gyvenimui, niekas nereikalavo plovo iš partnerio kasdien. Tenkino kepti ryžiai. Bet ir čia ne tai, ko reikėtų siekti. Pasitenkindami vien ryžiais, jie praleisdavo skanų plovą už kaimyninių durų.

Sąjunga gera tada, kai abu partneriai gali duoti vienas kitam plovo. Tokia pora gyvens pritekliuje, norėdama įvairovės, plovą pakeis pica. Ir geriau, jei sau gamina kartu, bet čia jau per daug idealistiška.

Kulinarinės metaforos vaidmuo tame, kad verta sujungti savo gyvenimą ne su tuo, kuris jus maitins be galo. O su tuo, su kuo jūs pasiruošę pasidalinti gaminimo procesą.

Šiandien jis maitina jus. O rytoj jūs maitinate partnerį. Ir viskas. Kitu atveju santuoka – tai ne stebuklas, o arba našta, arba kančia.