Kiekvieną dieną mano klasiokė sakydavo, kad mama pamiršo įdėti jos pietus. Bet vieną kartą sužinojau, kas slypėjo už šių žodžių…

Aš vis dar prisimenu jos drovią šypseną, tarsi tai būtų buvę vakar.
Ji sėdėdavo keliose eilėse nuo manęs — gera, rami, su žibančiomis akimis, bet kiekvieną kartą, kai ateidavo pietų laikas, ji atrodydavo lyg šiek tiek pasimetusi.
Kol visi išsitraukdavo savo priešpiečių dėžutes, ji ilgiau nei įprasta krapštydavosi kuprinėje, o po to tyliai sakydavo:
— Mama vėl pamiršo įdėti pietus.
Dauguma vaikų į tai nekreipė dėmesio. Bet aš negalėjau praleisti pro ausis. Jos balse buvo kažkas… susitaikančio, tarsi ji būtų pripratusi prie to.

Vakarą aš apie tai papasakojau savo mamai. Kitą dieną ji paruošė du pietus — vieną man ir vieną «dėl viso pikto».
Nuo tada tai tapo mūsų tylia tradicija.
Kiekvieną rytą mama paruošdavo dvi priešpiečių dėžutes, o mokykloje aš tiesiog nepastebimai padėdavau vieną ant suolo tai mergaitei.
Pradėjome pietauti kartu, šiek tiek pasikalbėdavome, paskui juokdavomės. Tos kelios minutės prie stalo buvo mūsų mažos šilumos salelės mokyklos šurmulyje.

Paskui mus išskyrė gyvenimas. Vidurinė mokykla, nauji draugai, egzaminai, suaugimas — ir mes pamažu praradome ryšį. Bet kartais prisimenu ją. Tiesiog taip, tarp kitko, ir visad su lengva liūdesiu.

Praėjo dvylika metų. Kartą mano telefonas suskambo iš nežinomo numerio.
AtSilėpiau — ir išgirdau šiltą, pažįstamą balsą, tariantį mano vardą.
Tai buvo ji.
Sakė, kad ilgai manęs ieškojo. Ne dėl kažko ypatingo — tiesiog norėjo pasakyti «ačiū».

Ji papasakojo, kad tuo metu jų šeima gyveno labai sunkiai. Ir kad tie pietūs buvo ne tik maistas — jie buvo priminimas: ją mato, ją prisimena, ji yra svarbi.
Paskui pridūrė:
— Tu ne tik dalinaisi su manimi pietumis. Tu man suteikei jausmą, kad nesu viena. Kad apie mane galima rūpintis tiesiog šiaip.

Aš klausiausi ir negalėjau sulaikyti ašarų. Man tada tai buvo natūralus veiksmas — padėti, nes galiu.
O jai — pasirodė, kad tai kažkas, kas pakeitė jos požiūrį į gyvenimą.

Ir štai kas nuostabiausia: ji sakė, kad būtent dėl tų prisiminimų sukūrė labdaros programą — jie ruošia nemokamus pietus vaikams iš nepasiturinčių šeimų.
Tokių pačių, kokie buvome mes kadaise.

Pokalbiui pasibaigus, aš ilgai sėdėjau tyloje, laikydama telefoną rankose.
Galvojau apie tai, kaip kartais mažiausias geranoriškas veiksmas — žvilgsnis, gestas, globos gabalėlis — gali palikti pėdsaką kitame žmogaus gyvenime amžinai.

Mes retai suprantame, kokie svarbūs mūsų veiksmai tiems, kuriems jie skirti.
Kartais pakanka tiesiog pasidalinti pietumis, kad kažkas po metų patikėtų gerumu — ir perduotų jį toliau.

Ar tikite, kad net vienas geras žodis gali pakeisti kažkieno gyvenimą? ❤️