Kiekvieną rytą vyras eina prie tvenkinio, kad pasimatytų su draugu, kuris jo laukia bet kokiu oru

Žiemą rytais miške šalta. Ir gražu, kai saulėje švarus baltas sniegas spindi žiežirbomis.

Šioje puikioje vietoje pastatytas patrauklus tvarkingas namelis. Jame gyvena vyriškis. Kasryt išėjęs iš jo, jis traukia link tvenkinio. Tai daro reguliariai.

„Kam?“- paklausite jūs. Štai kame reikalas! Tvenkinyje jo laukia nepaprastas draugas – ūdra. Tik namelio gyventojas prieis prie kranto – tuoj pat iš vandens pasirodys ūdros galva. Paskui žvėriukas išlipa į krantą ir eina link vyriškio.

Bet ne iš karto prieina prie žmogaus. Atsargiai, su nerimu apuosto jo batus. Turbūt nori įsitikinti, kad tai jis, jos draugas, kuris nekelia grėsmės.

Ūdros gali pasigirti gražiu kailiu. Viršuje jis tamsiai rudas, apačioje – balkšvas ir net sidabriškas. Šis kailis toks tvirtas, kad jo atsparumas dėvėjimuisi yra 100%. Apie šilumą nėra ko nė kalbėti. Dėka tankaus pokailio per kailį nepatenka vanduo. Ir kūnas nejaučia šalčio.

Štai kodėl ūdra įtraukta į ypatingą, raudoną sąrašą Pasaulinės gamtos apsaugos. Juk nemažai medžiotojų jos unikaliam kailiui!

Žvėrelis gyvena upėje, tvenkinyje – po vandeniu. Ten, kur daug žuvies. Taipogi per ledą ir sniegą gali nušliaužti (per parą) 19-20 km.

Po to, kai ūdra „pasisveikino“, vyriškis apsisuka ir eina namo. Gyvūnas – paskui jį. Ten jam stovi dubenėlis su maistu. Ūdra ėda bet kokią žuvį, bet pirmenybę teikia lydekai, sazanui, upėtakiui, kuojai  ir grundalams.

Vaišes, kurias jai pasiūlė žmogus, ji suėda. Bet vieną gabaliuką nešasi ir slepia urvelyje. Koks apdairumas!

Ūdra – vienišas gyvūnas. Štai kodėl taip stebina jos draugystė su vyriškiu iš miško namelio.