– Kodėl atidavėte butą sūnui, o ne dukrai? – rėkė ant manęs žentas. – Jūs ką, išvis ten visi pakvaišote?

Mano dukrai Alinai – 32 metai. Jos vyrui Vaidotui – 37. Pilnai suaugę savarankiški žmonės. Abu dirba, augina du vaikus. Gyvena 2 kambarių bute, kurį įsigijo su paskola. Pirmą įnašą sumokėjome mes su vyru, turėjome santaupų.

Ir tai dar ne viskas. Porą kartų per metus mes rengiame jiems „laisvą nuo paskolos mėnesį“ – atiduodame jiems sumą, kurią jie turi sumokėti.

Paprastai tai būna prieš Kalėdas ir rugpjūtį, visgi anūkams mokykla, būreliai ir visa kita. Reikia pirkti aprangą, avalynę, kanceliarines priemones. Na, tai suprantama. Dukra ir žentas lyg ir neįsižeidžia.

Tačiau mes dar turime sūnų Artūrą. Vaikinui vos 26, iš esmės jis tik pradeda suaugusiųjų gyvenimą, kariuomenės ir universiteto metai nesiskaito.

Artūras įsidarbino, ėmė po truputį prie visko pratintis. Net merginą susirado. Bet kadangi tuo metu gyveno su mumis, apie jokius rimtus santykius nebuvo nė kalbos.

Jis pats man apie tai sakė. Ir šiaip jau aš su juo sutinku. Mes su tėvu labai norėjome padėti Artūrui įsigyti būstą, tačiau variantų nebuvo. Nuomotis butą vienam kvaila, bereikalingas pinigų leidimas, šio varianto mes nė negalvojome.

O po pusantrų metų nutiko liūdnas dalykas: nuo senatvės mirė mano vyro teta. Ji buvo griežta moteris, kadaise turėjo aukštas pareigas partijoje ir tai negalėjo neatsiliepti jos charakteriui.

Į savo gyvenimą ji nieko neįsileido ir, nors bendravo su mumis, ypatingai artimi nebuvome.

Todėl po laidotuvių sužinoję, kad savo 3 kambarių butą ji paliko mano vyrui, buvome šokiruoti. Praleisdama visas detales, pasakysiu iškart: mes nusprendėme, kad butas priklausys Artūrui. Alina turi būstą, norės didesnio – jų reikalas. Variantų daug, dirba dviese. Reikės – padėsime.

Tačiau sūnaus irgi nenurašėme. Atidavėme jam raktus ir padėjome persikelti. Dieve mano, kas čia prasidėjo. Ir iš ko? Iš žento!

– Kodėl atidavėte butą sūnui, o ne dukrai? – rėkė ant mūsų žentas. – Jūs ką, išvis ten visi pakvaišote? Pas mus vaikai, o jūsų plevėsa dar nė nevedęs! Mums reikia 3 kambarių, o ne jam!Galų gale galėjote jį parduoti ir padalinti mums pinigus po lygiai!

– Paklausyk, Vaidai, tas butas mūsų pagal įstatymą,- pasakė jam mano vyras,- ir tik mūsų teisė spręsti, ką su juo daryti. O tu nedrįsk su mumis taip kalbėti ir nurodinėti, ką mums daryti.

– Jūs tiesiog išprotėjote ir tiek! – tęsė žentas. – Ir išvis, reikalauju, kad pasikeistume su Artūru butais. Jam 2 kambarių užteks per akis, o mums 3 kambariai bus kaip tik geriausias variantas.

– Argi? O tu manai, kad Artūras ruošiasi visada gyvens vienas? Jis irgi ves, susilauks
vaikų.

– Kada tai bus?

Įdomu, kad dukra irgi stojo savo vyro pusėn ir dar ne kartą bandė atnaujinti šį pokalbį. Mes nesiginčijome, bet ir nenusileidome. O žentui pasakėme, kad jie turi savo būstą tik mūsų dėka.

Jo tėvai nedavė jiems nė cento. Jei ne mes, jie dabar gyventų išsinuomotame bute ir apie savą tik svajotų.