Maja Pliseckaja nugyveno 89 metus: kokias išvadas apie gyvenimą ji padarė su amžiumi

Majai Pliseckajai teko ypač sunki dalia, tačiau sunkumai neatėmė iš jos plačios dūšios, traukos grožiui ir geležinių principų. Ji retai duodavo interviu, už talentą dėkojo Dievui, o save laikė meno tarnautoja.

Baletas tapo jos gyvenimo prasme, šokiui ji atidavė visą save, žiūrovai atsakydami dovanojo jai susižavėjimą. Legendinė, paslaptinga, nenugalima. Tačiau su tvirta gyvenimiška pozicija.

Kas gi įkvėpė moterį? Kur ji sėmėsi jėgų? Kas padėjo jai plukdyti savo laivą gyvenimo audrų metu?

Štai keli Majos Michailovnos įsitikinimai:

Asmenybės metamorfozės

„Pasikeisti sunkiau, nei pakelti save už plaukų“.

Mes tik ir girdime, kad reikia keistis į gera, augti ir tobulėti. O kas to nedaro – kvailys. Tačiau niekas nekalba, kaip sunku persiorientuoti ir kovoti pačiam su savimi. Vystymasis apsiriboja kelių protingų knygučių skaitymu ir filmų su psichologiniu kontekstu žiūrėjimu. Iš tiesų kokybiškai pasikeisti, adaptuotis prie naujų realijų, įrašius jas į savo likimą – neįtikėtinai sunku.

Laukti ir kentėti

„Laikas viską sudėlios į vietas. Tik teks ilgai laukti“.

Žmogus – nekantrus padaras. Mes iškart norime matyti savo darbo rezultatą. Mes norime skubios bausmės savo skriaudėjams. Mes nepasiruošę laukti laimės metų metais. Atrodo, kad gyvenimas praeina, o mes apmirėme, nejudame ir daug ką praleidžiame, kol kiti bėga ir gauna viską.

„Nemėgstu šurmulio. Nei scenoje, nei gyvenime… Bereikalingų žodžių irgi ne.“

Nesiblaškykite. To, kas skirta jums, nepaims niekas kitas.

Antrų šansų nėra

„Antrą kartą gimti nepavyks. Kaip besistengtum. Gyvenk savo gyvenimą!“

Kokybės indikatorius

„Mene nesvarbu „kas“. Svarbiausia – „kaip“. Reikia, kad kiekvienas suprastų, kad paliestų sielą – tada tai
tikra, kitaip niekaip“.

Daugelis žmonių teigia: kaip man moka, taip aš ir dirbsiu. Ir patys pjauna šaką, ant kurios sėdi. Išlošia tik tie, kurie sugeba daryti savo darbą tobulai, kuriems negaila pasidalinti savo energija su kitais.

Apie žmones

„Žmonės neskirstomi į klases, rases, valstybines sistemas. Žmonės skirstomi į blogus ir gerus. Tik taip.

Geri visada išimtis, dangaus dovana.“

Apie vidinį pasipriešinimą

„Nenoriu būti vergė, nenoriu, kad nepažįstami žmonės spręstų mano likimą. Nenoriu antkaklio ant kaklo,
narvo, nors ir platininio, nenoriu… Nenoriu lenkti galvos ir nelenksiu. Ne tam gimiau“.

Kaip skvarbiai skamba ši kalba totalaus prisitaikėliškumo epochoje. Daugelis merginų rinktųsi auksinį
narvelį vietoje alinančio darbo. Internetas pilnas paveikslėlių „Nenoriu nieko spręsti, noriu naujos
suknelės“.

Jei nieko nespręsi, visada atsiras tas, kuris viską išspręs už tave. Kad užmigdytų tavo budrumą, tau leis
truputį pasėdėti soste, o paskui lengvai pavers verge. Likimas – ne tai, kam paklūsta, o tai, ką sukuria.

Nieko nesigailėti

„Gailėtis to, kas nenutiko, kvaila. O tuo labiau – to, kas jau nutiko“.

„Visą gyvenimą mėgstu viską, kas nauja, visą gyvenimą žiūriu į ateitį, man visada tai įdomu!“

„Nieko nedarant, tiesiog gulint ant sofos, jokios formos ir nebus… Žmogus išsiplečia į visas puses,
aptingsta“.

Patarimas jauniems

„Duosiu jums patarimą, būsimos kartos. Paklausykite manęs. Nesitaikstykite, iki pat pabaigos nesitaikstykite. Netgi tada – kovokite, atsišaudykite, pūskite dūdas, muškite būgnus… Kovokite iki paskutinės akimirkos… Mano pergalės tik ant to ir laikėsi.

Charakteris – tai ir yra likimas.“