Man buvo be galo skaudu, kai į mano penkiasdešimtmetį neatvyko sūnūs — iš širdies išplėšta diena, kuri mane daug ko išmokė

Aš dirbu mokytoja jau daugiau kaip trisdešimt metų. Mano gyvenimas praėjo tarp vadovėlių, mokinių balsų koridoriuose, pamokų ruošimo vėlyvais vakarais ir tėvų susirinkimų. Mokykla – tarsi antri namai, o kolegos – beveik šeima.

Mūsų mokykloje yra graži ir sena tradicija: kai kas nors mini jubiliejų, jį pagerbia aktų salėje. Jubiliatas atsisėda scenoje, šalia savųjų, o iš salės skamba sveikinimai, dainos, mokinių paruošti numeriai. Aš visada žiūrėjau į šias akimirkas su širdyje rusenančia svajone: kai ateis mano diena, šalia manęs sėdės mano du sūnūs.

Mintyse mačiau, kaip jie ateina su gėlėmis, kaip šypsosi, kaip atsisėda greta ir švelniai paliečia mano petį. Mačiau jų akis, kuriose – meilė ir pasididžiavimas.

Bet tą dieną jie nepasirodė.

Kai mane pakvietė į sceną, dar vis tikėjausi, kad jie pavėlavo, kad tuoj pravirs salės durys ir pasirodys jų pažįstami siluetai. Tačiau durys liko uždaros. Aš atsisėdau viena, vieniša scenoje, kuri anksčiau atrodė šventiška, o dabar – skaudžiai plati ir tuščia.

Klausiau kolegų ir mokinių sveikinimų, šypsiausi, linkčiojau, stengiausi išlaikyti ramybę. Bet viduje širdis tarsi trūko. Kiekvienas plojimas aštriai skambėjo ausyse, lyg priminimas: ju nėra. Mintys sukosi tik apie sūnus – kodėl jie neatvyko? Kodėl net neparašė? Ar aš tiek mažai jiems reiškiu?

Kai oficialioji dalis baigėsi, prasidėjo vaišės. Apsupta torto kvapo, kavos garų ir linksmai kalbančių kolegų jaučiau, kaip viduje viskas grimzta į tamsą. Bandžiau atrodyti laiminga, bet kiekvienas juokas atrodė dirbtinis, o šypsena – lyg plona plėvelė, slepianti skausmą.

Mokiniai padėjo man parsinešti gėles ir dovanas. Jie kalbėjo garsiai, nuoširdžiai, bet aš beveik negirdėjau jų žodžių. Galvoje buvo tik vienas klausimas: kodėl jie paliko mane vieną tokią svarbią dieną?

Kai uždariau buto duris, tylos smūgis buvo beveik fizinis. Sugriuvo visi mano sulaikyti jausmai. Pravirkau taip, kaip seniai nebuvau verkusi — ne tik iš nuoskaudos, bet ir iš baimės, kad gal mano sūnūs tolsta, kad aš prarandu jiems svarbą.

Buvo taip skaudu, kad turėjau išgerti raminamųjų, kad nors šiek tiek nurimčiau ir užmigčiau. Naktis buvo sunki, pilna neramių minčių ir sapnų, kurie kėlė dar didesnę įtampą.

Ryte mane pažadino skambutis į duris. Atsidariusi jas pirmiausia pamačiau didžiulę raudonų rožių puokštę — tokia didelė, kad uždengė beveik visą mano matymo lauką. O už jos — mano jaunesnysis sūnus.

Jo akyse mačiau nuovargį ir tikrą kaltę. Jis ištarė:
— Mama, mano skrydis buvo atidėtas… Aš nenorėjau skambinti, kad tu nepergyventum. Atleisk, kad vakar nebuvau.

Aš apkabinau jį taip stipriai, lyg bijočiau, kad jis gali vėl pradingti.

O po pietų pasirodė ir vyresnysis su savo šeima. Sužinojau, kad vakarykštės mano anūko varžybos užsitęsė, ir jie tiesiog nespėjo. Jo žmona nešė tortą, o mano anūkas bėgo prie manęs su piešiniu rankoje, kuriame didelėmis raidėmis buvo parašyta: „Su gimtadieniu, močiute!“

Ir tą dieną aš tikrai švenčiau savo jubiliejų — apsupta tų, kurie man brangiausi.

Tik vakare, kai visi išėjo, sėdėdama su puodeliu arbatos supratau paprastą dalyką, kuris, matyt, ateina tik sulaukus penkiasdešimties.

Nereikia kaltinti ar įsižeisti, nežinant tikrosios priežasties.
Nereikia manyti blogiausio apie tuos, kuriuos myli.
Visi turi savo gyvenimus, savo pareigas, savo kliūtis.
Ir meilė kartais ateina ne tada, kai tikimės — bet tada, kai tikrai reikia.