Mano sūnus užsidarė savyje po savaitės, praleistos pas močiutę. Psichologo atskleista tiesa mane sukrėtė…

Man buvo 36, kai mirė mano vyras. Ilga liga jį atėmė pamažu, ir tuo metu, kai jo neliko, jaučiau, tarsi atsisveikindavau kelis kartus. Likome dviese su sūnumi. Jam buvo 12. Nuo tos dienos visi mano sprendimai suko aplink vieną dalyką: kaip apsaugoti jį ir nesulūžti pačiai.

Dirbau, rūpinausi buitiniais reikalais, stengiausi būti stipri. Ne tobula, bet tikra. Kai turėjau savaitę išvykti į komandiruotę, ilgai negalėjau nuspręsti, su kuo palikti sūnų. Tėvų šalia nebuvo, niekas negalėjo padėti. Likęs vienintelis variantas buvo tėvo močiutė.

Ji visada elgėsi šaltai. Mandagiai, bet nuošaliai. Ji sakė, kad nori dažniau matyti anūką, kad jam reikia šeimos. Jaučiausi nejaukiai, bet įtikinau save, kad savaitė nieko nepakeis. Prieš išvykdama pasakiau sūnui: “Skambink man bet kuriuo metu. Greitai grįšiu.” Jis linktelėjo ir nusišypsojo. Tuomet dar nežinojau, kad tai buvo mūsų paskutinė rami šypsena kuriam laikui.

Kai grįžau, kažkas iš karto atrodė ne taip. Sūnus sėdėjo ant sofos su žaidimų konsole, bet tarsi nežaidė. Jis buvo įsitempęs, tarsi laukdamas kažko blogo. Į mano žodžius jis atsakydavo trumpai. Be emocijų. “Taip”. “Ne”. “Nežinau”. Vakare jis krūptelėjo, kai įėjau į kambarį. O naktį pamačiau, kaip jis sėdėjo lovoje su atmerktomis akimis, įsikibęs į pagalvę.

Paskambinau močiutei. Pasiteiravau tiesiai, kas atsitiko. Ji atsakė ramiai ir irzliai, sakydama, kad aš per daug sergėju vaiką, kad jis tiesiog dramatizuoja. Po šio pokalbio supratau, kad pati nesusitvarkysiu.

Užrašiau sūnų pas vaikų psichologą. Beveik valandą sėdėjau prie durų, laikančią telefoną ir meldžiausi, kad jis bent ką nors pasakytų. Konsultacijai pasibaigus, sūnus tylėdamas nuėjo pro mane. O specialistė ilgai nepradėjo kalbėti.

Tada ji pasakė, kad fizinio smurto nebuvo. Bet buvo kita. Sūnui valandas kalbėjo dalykus, kurių vaikas neturėtų girdėti. Jam buvo įteigta, kad tėvas mirė dėl manęs. Kad aš lygiai skubinau gydymą. Kad sprendimus priėmiau viena. Kad net po mirties padariau klaidą.

Iš karto nesupratau šių žodžių prasmės. Tada mane užplūdo pyktis, skausmas ir kaltė. Ne dėl to, kad tai buvo tiesa, o dėl to, kad mano vaikas su tuo liko vienas pats. Jis jautėsi išdaviku. Manė, kad renkasi tarp mamos ir tėvo atminties.

Tą pačią vakarą atsisėdau šalia jo ant lovos ir pasakiau, kad žinau, ką jam kalbėjo. Kad tai netiesa. Kad mes su jo tėvu visus sprendimus priėmėme kartu. Kad jis norėjo kovoti. Kad jis mus mylėjo. Sūnus ilgai tylėjo, o tada tyliai paklausė: “Ji sakė, kad tu meluoji.”

Atsakiau atvirai. Kad kartais suaugusieji sako baisius dalykus, nes patys nesugeba susitvarkyti su skausmu. Ir kad tai nėra jo našta. Jis pravirko. Pirmą kartą per keletą dienų. Laikiau jį glėbyje ir supratau, kad baisiausia jau įvyko, bet dabar mes galime eiti atgal.

Kitą dieną paskambinau močiutei ir pasakiau, kad ji daugiau nematys mano sūnaus. Ji šaukė, kaltino, bet padėjau ragelį. Rankos drebėjo, bet viduje pasidarė lengviau.

Vėl pradėjome kalbėtis. Ne iš karto. Mažais žingsneliais. Terapija, pasivaikščiojimai, filmai, tylėjimas be baimės. Vieną dieną radau raštelį: “Atsiprašau, kad tylėjau. Aš išsigandau. Aš tave myliu.”

Kartais skausmas grįžta. Bet dabar jis žino, kad meilė nereikalauja pasirinkimo ir nebaudžia už pasitikėjimą.

O kaip jūs manote, ar galima atleisti suaugusiam žmogui, kuris dėl savo skausmo griauna vaiko vidinį pasaulį?