Tėvas man paliko butą, o mama mane iš ten veja

Aš jau seniai suaugusi ir savarankiška moteris. Seniau gyvenau bendrabutyje, bet kai man tai pabodo išvykau uždarbiauti ir dėjau maksimalias pastangas, kad sutaupyčiau pinigų būsto klausimui išspręsti. Nepavyko.

Grįžusi išsinuomojau butą, kadangi apie gyvenimą su mama negalėjo būti nė kalbos.

Tarp mūsų niekada nebuvo normalių tarpusavio santykių. Ji mylėjo tik seserį, juk ją pagimdė nuo mylimo vyro. Su mano tėvu ji amžinai pykosi ir kaltino jį dėl visų nelaimių. Kai tėvas mirė, paliko butą man.

Tai buvo jo nekilnojamas turtas, įgytas iki santuokos, todėl mama neturėjo jokio ryšio su juo. Dabar aš – vienintelė teisėta savininkė. Tačiau mama kažkodėl nusprednė kitaip.

Pirmus metus tėvo bute pragyvenau ramiai ir niekas manęs netampė. Jau pamaniau, kad mama ir sesuo pamiršo mano egzistavimą. Tačiau pastaruoju metu giminaičių vizitai padažnėjo. Mama išvis pareiškė kad nori gyventi su manimi, kad atlaisvintų butą seseriai, juk jai reikia tvarkytis asmeninį gyvenimą,

– Argi mes su tavimi netilpsime? – tvirtina motina. O aš nenoriu su ja gyventi. Atsisakiau ir pasakiau išeiti iš mano teritorijos. Mama nusprendė man už tai atkeršyti.

Ji nešioja apie mane apkalbas ir verkia kaimynams, kad aš palikau ją be stogo virš galvos. Kažkas iš „neabejingų“ kaimynų net pareiškimą ant manęs parašė. Žodžiu, giminaičiai stengiasi mane iškeldinti visais būdais, nors aš gyvenu čia visiškai teisėtai.

Nesijaučiu kalta. Niekada nebuvau artima su mama, todėl užuojautos nejaučiu. Nenoriu gyventi su žmogumi, kuris man gyvenime pridarė tiek bjaurasčių. O ir suprantu, kad jei mes gyvensime kartu, pastovūs skandalai garantuoti.

Jei ji butą būtų dovanojusi seseriai, ji seniai ją būtų išvariusi į visas keturias puses. Sesuo nors ir mamos numylėtinė, tačiau mama jai nerūpi.

Tačiau aš nesiruošiu pamiršti senų nuoskaudų. Jei mama neatstos, parduosiu būstą ir pirksiu kitame mieste, kad pabėgčiau nuo tokios šeimynėlės.