Pradėjau ieškoti žmogaus, kuris prižiūrėtų mamą. Bet giminaičiai supyko ant manęs: esą, mama turiu rūpintis pati

Mano mamai 80 metų. Ji gyvena viena kaime jau daug metų. Aš jos vienintelė dukra.

Gyvename su vyru, turime 3 kambarių butą, kiekvienas savo automobilį. Sūnus turi savo šeimą, jie gyvena atskirai nuo mūsų. Jau turim anūkę ir mes labai padedame mūsų vaikams.

Žodžiu, gyvename kaip ir visos paprastos šeimos: darbas, namai, vaikai. Kaimas, kuriame gyvena mama, yra nelabai toli nuo mūsų – 60 km. Anksčiau su vyru dažnai važinėjome pas mamą, o dabar nėra galimybės lankyti jos per kiekvienas išeigines.

Mes atvažiuojame pas mamą keliskart per mėnesį, aš viską skalbiu, tvarkau, gaminu ir palieku jai pilną šaldytuvą produktų.

Mano mama visada švarutėlė, prižiūrėta, susitariau su kaimyne, ji atneša jai naminio ožkos pieno.

Pas mus į miestą mama kategoriškai atsisako persikelti. Aš visą laiką dėl jos pergyvenu, kaip ji ten viena. Mama dažnai pamiršta įkrauti telefoną, gali prisiminti tik vakare, o aš skambinu, jaudinuosi.

Todėl dabar nusprendžiau, kad rasiu kaime moterį, kuri kasdien ateitų pas ją ir prižiūrėtų. Mano vyras dar prieš 5 metus įvedė mamai į namus vandenį ir visus patogumus.

Ėmiau klausinėti kaimo moterų, kas gali žiūrėti mano mamą už užmokestį. Tačiau giminaičiai, tai sužinoję, ėmė man skambinti ir sakyti, kaip aš galiu palikti mamą pašaliniam žmogui.

Iš pradžių nekreipiau dėmesio, bet paskui jau kaime žmonės ėmė susitikę mane stabdyti ir pamokslauti. Kiekvienas geriau už mane žino, kaip bus geriau man ir mamai.

Mane tai jau nuvargino, aš ir toliau važinėsiu pas mamą ir, jei reikės, pasiimsiu ją pas save.

Tačiau dabar mama jaučiasi gerai, kodėl ji turėtų kažkur važiuoti iš savo namų?

Todėl, kad žmonėms atrodo, jog jai taip bus geriau? Bet taip nėra. Mama nori gyventi savo namuose, aš pasiruošusi mokėti žmogui pinigus, kad jis ateitų, prižiūrėtų ir padėtų jai. Kas tame blogo?