„Mes jau pasibeldėme į dangų, o tu juk niekada nematei jūros… negi nežinojai, kad į dangų be šito niekaip?“ Prisibelsti iki dangaus

Jūros laikas…

Marija sėdėjo ant smėlio ir žvelgė į jūros tolumą.

– Štai mes su tavimi ir atvykome, mylimasis! Saulė, smėliukas,vanduo, kuris glosto žaizdeles ir mėlynes ant kūno, viskas mūsų. Sėdėk ir mėgaukis.
Bangos ritosi viena po kitos, žaidė su akmenukais, išmesdamos juos į krantą ir Marija pati nepastebėjo, kaip mintimis nusikėlė į studentiškus metus.
Ji sėdi ant palangės ir verkia. Dvejetas iš matematikos. Ką mama pasakys. Jai dažnai susidarydavo įspūdis, kad į universitetą ji įstojo ne dėl savęs, o dėl tėvų. Ne, jie nerėks ir nepyks ant jos. Tai buvo baimė nuvilti, nepateisinti lūkesčių, juk tėvai dirbo nenuleisdami rankų, kad apmokėtų mokslą universitete. Ir čia dvejetas. Ir svarbiausia, neaišku, kaip tai ištaisyti.

– Jums kažkas nutiko? Reikia pagalbos? – Marija pakėlė akis ir pamatė vaikinuką iš kaimyninio fakulteto. Draugės pašaipiai vadindavo tokį vaikinų tipą „tipiškas botanikas“. Vietoj standartinio „viskas normaliai, iki pasimatymo“, ji netikėtai pati sau atsivėrė ir užvertė vaikinui ir problemas su matematika, ir baimę nuvilti tėvus, ir nerimą, kad išlėks iš universiteto. O jis tylėdamas stovėjo šalia ir klausėsi nesusijusių frazių srauto, o paskui tiesiog paėmė už rankos, pažiūrėjo į akis ir tylutėliai ištarė:

– Neverk, perlaikysi ir gausi 10, kartu ruošimės. Rytoj 16:00 lauksiu tavęs prie įėjimo į 7 korpusą. Ir tiesa, aš Aleksas.

– Aš Marija, gerai,- sulemeno ji atsakymą.

Ir nė karto nepasigailėjo, kad nuėjo į tą susitikimą. Ji ne tik išlaikė matematiką dešimtukui, bet ir rado savo giminingą sielą, savo antrąją pusę, savo mylimąjį. Abu buvo iš paprastų nelabai pasiturinčių šeimų, jie be žodžių suprasdavo vienas kitą. Ketvirto kurso pabaigoje ji persikėlė pas Aleksą, kuris su mama gyveno dviejų kambarių bute. Sėdėdami mažoje virtuvėlėje svajojo, kaip užsidirbs pakankamai, keliaus ir važiuos prie jūros, kurios nė vienas jų nematė nė karto gyvenime. O kol kas virtuvėje laukė sausi grikiai ir krūvos konspektų.

Aleksas buvo geriausias studentas savo fakultete ir visi pranašavo jam sėkmingą karjerą. Iš pradžių buvo stažuotė tarptautinėje korporacijoje, paskui pasiūlymas dirbti pas juos pastoviai. Marija įsidarbino reklamos agentūroje ir greitai iš vadybininko padėjėjos išaugo iki projektų vadybininkės. Po truputį finansinė padėtis ėmė taisytis.

Marija vis dažniau leisdavo sau nusipirkti kokią palaidinę, ant virtuvės stalo vietoje grikių atsirado delikatesų. Viena, ką nusprendė atidėti, tai keliones. Prioritetas buvo automobilio ir atskiro buto įsigijimas. Ne, Marija neturėjo problemų su anyta, tačiau svajonė apie jaukų nuosavą lizdelį neapleido.

Tėvai negalėjo jais atsidžiaugti, nors gana dažnai priekaištaudavo dėl amžino užimtumo ir nenoro susilaukti vaikų.

– Jūs tik ir teveikiate, kad prapuolate darbe, o kada gyventi? Visų pasaulio pinigų neuždirbsite, – dažnai bambėjo tėvai. Į ką jie atsakydavo, kad priešakyje visas gyvenimas, spės ir pailsėti, ir vaikus užauginti.
Prieš Kalėdas Aleksas vaikštinėjo, paslaptingai pamerkdamas Marijai ir užsimindamas: „Kaip manai, ar buvai gera mergaitė, ar atneš tau Kalėdų senis dovaną?“ O Kalėdų senis paišlaidavo ir padovanojo Marijai kruizą po Viduržemio jūrą dviem. Liko tik sulaukti gegužės ir svajonė apie kelionę prie jūros pagaliau išsipildys.

Tas kovas visų nuostabai buvo šiltas ir saulėtas. Oras niekaip nederėjo su Marijos nuotaika. Kodėl šis išbandymas teko jos šeimai? Už ką tokia bausmė? Vėžio diagnozė nuskambėjo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Kaip? Kodėl? Gydytojai nedavė jokių garantijų, jei būtų kreipęsi anksčiau, būtų buvę daugiau šansų. O kur anksčiau, jei Aleksas visada buvo sveikesnis už visus sveikus, nė peršalimas prie jo nelipo. Kompanija, kurioje dirbo Aleksas, susitarė dėl gydymo Izraelyje ir apmokėjo jį. Ne tokią Marija įsivaizdavo pirmąją bendrą kelionę, oi ne tokią. „Mielasis mano, nepergyvenk. Tu būtinai pasitaisysi, mes dar gersime šampaną ant jūros kranto. Mums būtinai viskas bus gerai“ – šnabždėjo Marija,lėktuve laikydama mylimojo ranką.

Šalia garsiai sulojo šuo ir Marija išniro iš savo prisiminimų.

– O dieve, o šampaną tai pamiršome. Žiūrėk, tavo mėgstamiausias, pusiau saldus. Žinai, aš dabar noriu duoti tau ir sau vieną pažadą. Niekada neatidėlioti rytojui gyvenimo, niekada neatidėlioti rytojui jūros. Niekada, girdi!
Pro šalį einantys žmonės susidomėję žvilgčiojo į keistą merginą, vieną sėdinčią smėlyje ir kalbančią su savimi. Vienoje rankoje ji laikė šampano butelį, o kitoje – ritualinę urną.