„Motina atsisėdo man ant sprando, dar ir pinigų jos vaistams duok!“ – atsiuntė sūnus tokią sms

Taip jau išėjo, kad sūnus su savo šeima nusprendė gyventi su manimi. Mes visi kartu išgyvenome jo vaikučių gimimą, jų ligeles bei slogas ir dar daug visko.

Marti dekretinėse neužtruko, greitai išėjo į darbą ir mes su ja paeiliui ėjome į biuletenius, kai vaikai sirgo. Buvo sunku viską spėti – derinti darbą ir anūkus.

Todėl net sapnuodavau, kad išeinu į pensiją. Ir štai ši ilgai laukta diena atėjo. Iš pradžių gyvenimas man atrodė lyg rojus.

Rytais išleisdavo sūnų su marčia į darbus, paskui maitindavau anūkus, vyresnėlį vesdavau į darželį, su mažąja skalbdavome, tvarkydavome, pasiimdavome vyresnėlį iš darželio ir vesdavome į piešimo būrelį.

Trumpai tariant, per dieną nebūdavo nė laisvos minutės. Užtai atsirado laiko mylimam hobiui – skaitymui
ir siuvinėjimui karoliukais.

Ir štai kartą gaunu žinutę nuo sūnaus su tokiu tekstu: „Motina atsisėdo man ant sprando, dar ir pinigų jos vaistams duok!“ Mane lyg šaltu vandeniu apliejo.

Paskui sūnus teisinosi, kad sms buvo skirta ne man, aš apsimečiau, kad atleidau, tačiau nuosėdos liko ir gyventi toliau viename bute su juo nebekėlė jokio noro.

Be to, visą savo pensiją leidau namams ir maistui, o vaistai man buvo kompensuojami kaip pensininkei. Žodžiu, sūnui nieko nesakiau, tyliai susiruošiau ir persikėliau į išsinuomotą būstą.

Tačiau už 1 kambario butą reikėjo mokėti beveik visą pensiją. Tada prisiminiau, kad turiu kompiuterį, kurį pirkau seniau. Marti dar sakė, kad aš nesugebėsiu. Kai prireikė, tai ir sugebėjau. Bičiulės sūnus paaiškino, kas ir kaip ir aš greitai išmokau naudotis kompiuteriu.

Užsiregistravau socialiniuose tinkluose ir patalpinau savo siuvinėtų paveikslų nuotraukas. Taip mano hobis virto nedideliu verslu, kuris jau per savaitę atnešė man visai neblogus pinigus.

Po kurio laiko manęs ėmė prašyti vesti pamokėles vaikams. Taip pradėjau mokyti norinčius išmokti siuvinėti karoliukais. Neprašiau savo mokinių tėvų apmokėti užsiėmimus, tačiau jie patys to reikalavo.

Štai taip pragyvenu būdama pensininkė, o bijojau, kad visus pinigus teks atiduoti buto nuomai.