Neįprastas sąrašas, kuris išgelbėjo mano santuoką

Būtinai perskaitykite, jei manote, kad sunkumai santuokoje sprendžiami tik skyrybomis…

Viską sugriauti lengva, bet ar tai visada teisingas sprendimas?

Aš tempiau šį momentą iki paskutinio, tačiau ši diena atėjo. Diena, kai mano vyras Bilas išėjo į darbą, o aš susirinkau daiktus, pasiėmiau dvimetį sūnų ir mes išėjome iš namų pas mano tėvus.

Įsiutusi, su ašaromis akimis aš žengiau į mamos virtuvę ir pareiškiau, kad noriu gyventi savarankiškai, be vyro.

Kol aš raminausi kava, mama pasakė, kad jie su tėčiu manęs nepaliks ir padės visame kame. Man pasidarė šiek tiek lengviau suvokus, kad tėvai su manimi.

„Tačiau iki tol, kol tu galutinai išeisi iš vyro,- pasakė mama,- išpildyk vieną mano prašymą“.

Ji padėjo prieš mane popieriaus lapą, viduryje nubrėžė vertikalią liniją ir paprašė pirmame stulpelyje sudaryti sąrašą dalykų, kurie mane erzina jame tiek, kad su juo neįmanoma gyventi.

Aš nusprendžiau, kad antrame stulpelyje ji paprašys manęs surašyti teigiamų jo savybių sąrašą ir jau tikrai žinojau, kad jis bus žymiai trumpesnis.

Žodžiu, aš žinojau, ką rašyti pirmame stulpelyje:

– Bilas amžinai išmėto savo daiktus.

– Niekada nepraneša, kur eina.

– Prie stalo garsiai šniurkščioja ir elgiasi nepadoriai.

– Niekada nedovanoja man gerų dovanų.

– Jis netvarkingas ir šykštus pinigų.

– Niekada nepadeda man namuose.

– Amžinai tyli ir nebendrauja su manimi.

Šis sąrašas tęsėsi ilgai ir vietos popieriuje nebeliko. Dabar aš turėjau nepaneigiamą įrodymą, kad jokia moteris negyvens su tokiu monstru.

Šypsodamasi ir patenkinta savimi aš pasakiau mamai:

„Kitame stulpelyje reikia aprašyti teigiamas jo savybes, taip?“

Tačiau mama pasakė, kad ir be to žino stipriąsias jo puses. Ir paprašė manęs aprašyti savo reakciją į kiekvieną jo trūkumą. Prieš kiekvieną punktą – ką aš dariau, atsakydama į tokį elgesį.

Tai buvo jau sunkiau, aš nesitikėjau, kad bus kalbama apie mane. Tačiau žinojau, kad mama neatstos nuo manęs, kol aš neatliksiu ir šios užduoties dalies. Taigi, pradėjau rašyti.

Ką gi aš dariau?

– Pykau.

– Šaukiau ir verkiau.

– Man buvo gėda būti šalia jo.

– Vaizdavau kankinę.

– Norėčiau ištekėti už ko nors kito.

– Maniau, kad esu verta daugiau.

– Ir išvis, jis manęs nevertas.

Ir šis sąrašas taip pat buvo begalinis. Tada mama paėmė popieriaus lapą ir perkirpo jį pusiau per šitą liniją. Ji paėmė dalį su Bilo trūkumų sąrašu , suplėšė ir išmetė į šiukšlių kibirą, o man įteikė dalį su sąrašu apie mane, pasakiusi: „Štai, imk šį sąrašą namo ir pagalvok šiandien apie tai. Tegu vaikas lieka pas mus.

O paskui grįžk ir jei tu tvirtai nuspręsi palikti Bilą, mes su tėčiu padėsime tau visame kame.“

Grįžau namo ir pažiūrėjau į savo sąrašą. Be pirmos dalies su Bilo trūkumais jis atrodė baisiai. Aš mačiau
savo siaubingo elgesio ir destruktyvių poelgių atspindį ir tik tada supratau, kaip kvailai elgiausi visą tą laiką.

Paskui susimąsčiau apie vyro savybes, kurios mane erzino. Ir supratau, kad ten nebuvo nieko tokio baisaus ir neatleistino. Aš buvau tokia pikta, kad net nepastebėjau, kaip man pasisekė su vyru – tai buvo geras, ne idealus, bet geras žmogus.

Grįžau pas tėvus. Stebėtina, kaip aš dabar žvelgiau į situaciją. Dabar jaučiau ramybę ir dėkingumą. Prieš 5 metus aš prisiekiau būti su juo ligoje ir sveikatoje ir pasibaisėjau tuo, kaip paprastai buvau pasiruošusi visiškai pakeisti savo gyvenimą ir vos nepalikau vaiko be tėvo dėl kelių smulkmenų ir minutinio susierzinimo. Ir kai Bilas grįžo iš darbo, mes su sūnumi jau laukėme jo.

Ir aš norėčiau pasakyti, kad Bilas pasikeitė. Bet ne, jis nepasikeitė. Jis toliau darė visa tai, kas mane taip erzino. Tačiau aš pakeičiau savo požiūrį į jo poelgius. Iki iki šiol dėkinga savo mamai, kuri savo išmintingu patarimu išgelbėjo mūsų santuoką.

Kai Bilui sukako 49 metai, jam nustatė Alzheimerio ligą, jam teko palikti dėstytojo darbą ir aš rūpinausi savo mylimu vyru. Ir kai mano sūnus paklausė: „Mama, ką mes darysime, kai tėtis jau nebegalės mūsų prisiminti?“,- aš atsakiau:

„Tai mes prisiminsime jį, prisiminsime jį mylimu tėvu bei vyru ir prisiminsime viską, ko jis mus išmokė ir kaip mus mylėjo“.