Šalis, kur žmonės gyvena iki 85 metų, nėra kalėjimų ir advokatų

Andora – viena iš nykštukinių Europos valstybių, neturinti priėjimo prie jūros ir esanti Rytų Pirėnuose tarp
Prancūzijos ir Ispanijos, taip pat asocijuojama su jomis, tačiau neįeinanti į ES.

Mažytę valstybę, įspraustą Pirėnuose tarp Ispanijos ir Prancūzijos, toli gražu ne iškart pavyksta prisiminti ir rasti žemėlapyje.

Mažytė Andora ne tik įsigudrino išsaugoti savo nepriklausomybę visose audringose Europos istorijos peripetijose nuo 1278 metų, „balansuodama“ tarp dviejų stiprių kaimynių, bet ir demonstruoti visam pasauliui, kad net tokio dydžio galima sukurti gerovės valstybę su aukštu gyvenimo lygiu.

Šalis nuostabi, joje labai daug paradoksų. Kaip tokiai mažai valstybei pavyksta išlikti nepriklausoma ir klestėti?

Kaip ir kieno sąskaita gyvena Andora?

Maža, bet nepriklausoma!

Beveik 400 kvadratinių kilometrų plote, kurio 98% – kalnai stulbinančiai gražiose vietose, išsidėstė viena
mažiausių pasaulio valstybių. Čia 7 miestai, tačiau jie beveik susiliejo vienas su kitu. Kartais vieno miesto pabaigą ir kito pradžią galima pastebėti tik lentelėje prie pėsčiųjų perėjos.

76000 gyventojų turi vieną aukščiausių gyvenimo trukmės rodiklių – 84,4 metai, tačiau šalis nėra senstanti, vidutinis amžius – 39 metai. Dauguma andoriečių renkasi gyventi ne santuokoje.

Aukščiausią saugumo lygį šalyje užtikrina vos 200 policininkų. O armijos nėra išvis. Gyventojai juokiasi, kad gali vaikščioti gatvėmis ir prašyti, kad tave apiplėštų – vagių nerasi. Nepriimta.

Nulinis nusikalstamumas seniai padarė kalėjimus praeities atgyvena. Į advokatus požiūris ypač negatyvus, juos laiko nusikalstamumo gynėjais. Todėl vietinių advokatų beveik nėra.

Minimalus atlyginimas – beveik 1000 eurų, o paprastas mokytojas gauna daugiau nei du. O kainos Andoroje palyginus su Europos vidurkiu nėra aukštos. Pavyzdžiui, 3 kambarių butą galima išsinuomoti už 350 eurų, o porcijos nebrangioje kavinėje bus didžiulės. Kainos yra žemesnės, nei Londone ar Paryžiuje.

Iš kaimyninių šalių atvyksta į Andorą pigiai apsipirkti be muito, todėl kad kainos prekybos centruose žymiai mažesnės nei Prancūzijoje ar Ispanijoje. Transportas palyginus brangus, tačiau tokiame plote nėra didelės paklausos nuolatinėms kelionėms.

Beveik visa šalies teritorija – muziejus po atviru dangumi. Senovinės šventovės, tvirtovės, šiuolaikiniai avangardiniai verslo centrai, neįprastos gatvių skulptūros puikiai sugyvena šalia. Yra net rusiškų matrioškų muziejus!

Gyvenimo būdas – ramus, pamatuotas, net atsipalaidavęs.

Yra ir minusų – beveik nėra socialinės apsaugos ir išmokų, tačiau esant aukštoms vidutinėms pajamoms tai nėra kritiška.

Tiesa, atvykėliai kartais skundžiasi, kad vieno televizijos kanalo mažoka. Bet kam Andorai savas šou verslas, jei šalia Ispanija ir Prancūzija su jų šimtais kanalų ir radiostočių? Andoriečiai kalba katalonų dialektu, tačiau dauguma supranta ir prancūziškai.

Kieno sąskaita?

Galbūt šalyje yra naftos, dujų, retų metalų, deimantų kasyklų? Ne, nykštukinėje šalyje viso to nėra. Andoroje yra 3 pajamų šaltiniai: turizmas, žemės ūkis ir bankų sistema.

Nepaisant mažo ploto, andoriečiai įsigudrina nuimti puikiausius derlius, kurių pakanka aprūpinti šalį. O vietos gyventojų mėgstamas petražoles parduotuvėse dažnai dalija nemokamai.

Terminiai SPA, kalnų slidinėjimo trasos ir apsipirkimas be muito vilioja gausybę turistų, papildančių iždą. Andora neįeina į Šengeno zoną, bet teoriškai įvažiavimui pakanka vizos į Ispaniją ar Prancūziją.

Buvo momentų, kai Andora net ribojo įvažiavimą atvykėliams iš kai kurių šalių, tame tarpe ir iš Rusijos, kad turistų srautas neviršytų šalies tvarkos saugotojų pajėgumų. Tačiau pastaraisiais metais požiūris į rusus ir Rytų Europos turistus tapo lojalesnis.

Na ir žinoma, ofšorinė zona, kuri leidžia klestėti bankams, irgi palaiko aukštą pragyvenimo lygį šalyje.

Tarp dviejų kaimynių Viena nuostabiausių Andoros kunigaikštystės ypatybių yra ta, kad ji išvis neturi valdovo! Ir taip jau 800 metų!

Tiksliau formaliai laikoma, kad Andoroje yra du kunigaikščiai – Urhelio vyskupas ir Prancūzijos prezidentas. Tačiau pagal šalies konstituciją jie yra tik dekoratyvios figūros, turinčios atstovavimo funkciją. O ir pačioje Andoroje abu būna ypač retai.

Realiai šalį valdo parlamentas iš 28 žmonių, kurį čia vadina Slėnių taryba, ir jų paskirtas ministras pirmininkas. Tvarkai ir ramybei šalyje to pilnai pakanka.

Užtai Andora sugebėjo taip „pastatyti save“ tarp dviejų galingų kaimynių – Prancūzijos ir Ispanijos, kad jos abi garantavo jai karinę pagalbą ir gynybą esant būtinybei.

Taigi, Andora sugebėjo rasti savo mažą, tačiau absoliučiai realią laimę. Ir ji pasirodė ne gigantiškoje teritorijoje, neišsemiamose žemės gelmėse ar agresyvioje politikoje, o sumaniame tvarkos organizavime ir stabilumo palaikyme.