Pasimatymas, po kurio pradėjau kitaip žiūrėti į „dosnius vyrus“

Nuvykau į pasimatymą su vyru, kurį man pristatė draugė.
– Normalus, suaugęs žmogus, – sakė ji. – Penkiasdešimt dveji, dirbantis, rūpestingas, be jokių keistenybių.

Jis atėjo į restoraną su didžiule rožių puokšte. Tikromis, kvepiančiomis. Padėjo jas į vazą, padėjo man nusivilkti paltą, pasodino prie stalo, atitraukė kėdę. Kalbėjomės laisvai: apie darbą, apie keliones, apie filmus. Jis dėmesingai klausėsi, uždavinėjo klausimus, juokėsi iš mano pokštų. Pagavau save galvojant: „Šitaip ir turi būti. Ramiai, šiltai, be jokios įtampos“.

Kai atnešė sąskaitą, iš įpročio patraukiau link piniginės.
– Jokiu būdu, – jis uždengė mano ranką savo. – Vyras moka pirmame pasimatyme.
Tai pasakė taip užtikrintai, kad net pasimečiau. Jis paliko gerus arbatpinigius, padėjo apsirengti paltą, palydėjo iki automobilio, pabučiavo į ranką:
– Tu nuostabi. Noriu tave pamatyti dar kartą.

Važiavau namo ir šypsojausi. Parašiau draugei: „Ačiū. Panašu, kad tai geriausias vakaras per ilgą laiką“. Ėjau miegoti su geru jausmu — tarsi pasaulis pagaliau taptų geresnis.

Ryte telefonas pyptelėjo. Jo žinutė:
«Labas rytas! Peržiūrėjau čekius ir supratau, kad vakarienė kainavo daugiau, nei planavau. Manau, bus sąžininga, jei pasidalinsime per pusę. 47 eurai. Štai kortelės numeris 😉».

Sustingau. Perskaičiau dar kartą. Ir dar kartą. Iš pradžių nusprendžiau: juokauja. Parašiau:
– Tu rimtai?
Jis greitai atsakė:
– O kas čia tokio? Dabar visi už lygybę. Girdau, bet tu taip pat valgei. Taip teisinga.

Sėdėjau ant lovos krašto ir galvojau, kaip keistai elgiasi kai kurie žmonės. Vakar – „vyras moka pirmame pasimatyme“, šiandien – „šiuolaikiškai per pusę“. Ir taip, aš tikrai negalvojau, kad vyrai po 50 gali būti tokie smulkmeniški. Vakar – galantiškumas ir komplimentai, rytui atėjus – kalkuliatorius ir šypsenėlė.

Pabandžiau paaiškinti:
– Ne dėl 47 eurų. Tai dėl to, kad pats primygtinai siūlei. Žodžiai kažką reiškia.
– Nemanau, kad tu tokia principinga, – atsakymas atkeliavo greitai. – Tiesiog nenoriu jaustis kaip rėmėjas.

Nusijuokiau. Parašiau:
– Gerai. Laikyk, kad atsiskaičiau savo laiko iššvaistymu.

Jis perskaitė ir dingo. Po valandos naujas, ilgesnis pranešimas:
«Tu viską apverti. Esu už sąžiningumą. Moteris turi būti savarankiška. Man svarbus balansas. Mano ankstesni santykiai sugriuvo, nes buvau naudojamas».

Jau verdausi kavą. Telefonas gulėjo ekranas į apačią. Draugė siuntė balso žinutę:
– Na, kaip jis? Sakiau gi: auksas!
– Auksas paūmėjo iki ryto, – atsakiau. – Prašo pervesti pusę.
– Juokauji? – ji nustebo. – Jam visgi virš penkiasdešimties!
– Aš irgi šoke.

Jis paskambino. Atsiliepiau.
– Eikim be dramų, – pasakė ramiu tonu. – Aš gerbiu moteris, todėl siūlau po sąžiningai.
– Sąžininga – tai nekeisti taisyklių po žaidimo, – pasakiau. – Tu pats vakar tuo labai džiaugeisi. Jeigu būtum iškart pasakęs „dalinamės“, be abejo. Bet tu pasirinkai suvaidinti riterį. O ryte nusprendei, kad tai buvo „per daug“.

Pauzė.
– Taigi, tu nepervesi?
– Ne. Laikyk, kad atsiskaičiau savo iššvaistytu laiku. Ir padėjau ragelį.

Draugė paskui atsiprašinėjo:
– Nežinojau, kad jis toks. Darbe jis dosnus, visus vaišina.
– Panašu, kad ten jis turi įmonės nuolaidą padorumui, – pasakiau. – Iki vidurnakčio.

Vakare susėdau su knyga. Ir pagavau save galvojant, kad man geras vakaras vienumoje su savimi. Be restoranų, gėlių ir svetimų vyrų.

O kaip jūs būtumėte pasielgę mano vietoje: pervedę tuos 47 eurus „šiuolaikiškai“ ar išsiuntę tokį riterį kur toliau?