Perskaičiau žmonos telefone, kaip ji pokalbis su nepažįstamu asmeniu, kol ji miegojo. Tokios posūkio tikrai nesitikėjau

Kiekvieną kartą įeidamas į kambarį, Lina greitai padėdavo telefoną į šalį. Kartais ji tai darydavo nerūpestingai, bet dažniausiai taip, tarsi pagavau ją darant kažką gėdingo.

Aš negalėjau nepastebėti, kaip ji greitai uždaro programas arba padeda telefoną ekraną žemyn. Tai kartojosi pernelyg dažnai, kad būtų atsitiktinumas. Iš pradžių bandžiau tai nurašyti savo vaizduotei, bet laikui bėgant įtarimai pradėjo augti.

Pradėjau pastebėti keistus dalykus. Pavyzdžiui, Lina galėjo ilgiau užsibūti vonioje nei įprasta, ir nesant vandens garsui girdėjau tylų žinučių rašymo garsą. Arba staiga išeidavo į kitą kambarį, aiškindama, kad tai “darbas” arba reikia “atsakyti draugei”.

Šie pasiteisinimai skambėjo neįtikinamai, ir man darėsi vis sunkiau sulaikyti savo emocijas, o tokių atvejų vis daugėjo. Mano mintys sprogo nuo prieštaravimų.

Mintyse sukosi tas pats: kas, jei ji rašo su kokiu nors vyru? Gal ji ką nors susirado? Bet juk aš visada buvau toks rūpestingas, toks nuovokus.

Po kelių valandų kovos su savimi priėmiau sprendimą. Turėjau sužinoti tiesą. Jei ji tikrai ką nors slepia, man reikia tai žinoti dabar. Atsargiai pakilau iš lovos ir paėmiau jos telefoną. Ekranas sušvito švelnia šviesa, ir aš pamačiau įprastą priekiniį vaizdą. Telefonas buvo užblokuotas, bet aš žinojau kodą.

Mano ranka drebėjo, kai įvedžiau kombinaciją. Širdis plakė taip garsiai, kad atrodė, jog girdėti ją galima buvo kambario tyloje. Lėtai atidariau žinučių programą, tikėdamasis pamatyti ką nors baisaus.

Tačiau vietoj meilės pokalbio ar slaptų kalbų pamačiau pokalbį su žmogumi, kurio vardas man nieko nesakė. Žinutės buvo keistos: jos aptarė mūsų su Lina santykius, jos jausmus, jos nerimą.

Kiekviena perskaityta eilute mano baimė virto nesupratimu. Žinutėse buvo minimi mūsų pastarieji barniai, jos bandymai pagerinti bendravimą, jos baimės ir abejonių. Ji rašė apie tai, kaip nori, kad viskas taptų geriau. O žmogus, kitoje žinučių pusėje, teikė patarimus ir palaikymą. Naudojantis specialia programėle, prametus pašnekovo detales, supratau, kad Lina rašė su psichologu.

Uždariau telefoną ir padėjau jį į vietą. Mano viduje kilo emocijų uraganas. Viena vertus, pajutau palengvėjimą: neištikimybės nebuvo, ji tiesiog ieškojo pagalbos ir palaikymo.

Kita vertus, jaučiausi siaubingai dėl to, kad įsiveržiau į jos asmeninę erdvę. Niekada to nedariau, ar tai galima laikyti išdavyste? Juk perskaičiau jos asmenines mintis, jos slapčiausius troškimus. O galbūt tai tiesiog mano susirūpinimo dėl mūsų santykių išraiška?

Lina pabus kelias sekundes, pažvelgė į mane mieguistomis akimis ir paklausė, ar viskas tvarkoje. Aš linktelėjau ir pabandžiau šyptelėti.

Ji pasisuko į šoną ir vėl užmigo, o aš likau sėdėti tamsoje, suvokdamas, kaip negražiai pasielgiau. Aš sulaužiau jos pasitikėjimą, net jei ji apie tai nežinojo. Tačiau dabar, žinodamas tiesą, man tapo lengviau.

Supratau, kad ji neslėpė telefono dėl kažko blogo. Ji tiesiog bandė susidoroti su mūsų problemomis santykiuose ir rasti būdą, kaip mus padaryti laimingesniais.

Kitą dieną buvau atidesnis žmonai: stengiausi būti švelnesnis, rūpestingesnis, daugiau nebeklausinėjau, su kuo ji rašinėjasi. Norėjau parodyti jai, kad vertinu ją kaip žmoną ir kaip draugę. Bet viduje vis tiek liko nemalonus jausmas dėl savo poelgio.

Nusprendžiau, kad niekada daugiau neleisiu sau to padaryti. Geriau kentėti nežinomybėje, nei sugriauti mylimo žmogaus pasitikėjimą.