Po dešimties metų santuokos mano vyras pasakė visiems, kad aš jam nebėra moteris, ir tas šeimos vakarienės vakaras baigėsi visai ne taip, kaip jis tikėjosi…

Mano vyras pažemino mane visų akivaizdoje, apkaltindamas, kad nepatenkinu jo, kaip moteris. Esu ištekėjusi už Dovydo jau 10 metų. Turime du vaikus, devynių mėnesių dvynius. Prieš kelis mėnesius Dovydą atleido. Iš pradžių jis visiems sakė, kad tai „laikinai“, bet niekas nepasikeitė. Tuo metu būtent aš laikiau viską ant savo pečių: 12 valandų pamainos ligoninėje (esu slaugytoja), maisto gaminimas, tvarkymasis, rūpinimasis mažyliais. Ir vis dėlto stengiausi būti kantri. Atėjo mano vyro tėvų santuokos sukaktis, ir prie stalo susirinko visi giminės. 

Jis tai pasakė taip lengvai, lyg juokelį metamų.
Visų akivaizdoje. Prie šventinio stalo. Tarp giminainių, taurės ir šypsenų.

Jis nusišypsojo ir pasakė, kad aš esu ne moteris, o robotas. Kad aš nepatenkinu jo kaip žmona. Kad mano gyvenime yra tik darbas ir vaikai, ir jis pavargo nuo tokio gyvenimo. Kad jam reikia tikros žmonos.

Sėdėjau priešais ir jaučiau, kaip viduje kažkas lėtai išskysta. Neskaudu. Nežiauru. Paprasčiausiai dingsta. Nežiūrėjau į jį. Žiūrėjau į stalą ir bandžiau kvėpuoti ramiai, nes supratau: jei pakelsiu akis, jei atversiu burną, arba apsiverksiu, arba pasakysiu tai, ko jau nebegalima bus atsiimti.

Mes kartu jau dešimt metų. Per tą laiką buvo daug. Džiaugsmas, planai, sunkumai. Vėliau gimė dvyniai. Devyni mėnesiai atgal. Mano gyvenimas tapo begaliniu be miego naktų, maitintuvų, darbo, skalbinių, nuovargio. Prieš kelis mėnesius jį atleido. Jis sakė, kad tai laikinai. Aš tikėjau. Aš visada tikėjau. Aš paimdavau daugiau pamainų, pradėjau dirbti po dvylika valandų ligoninėje, grįždavau namo išsekusi, bet vis tiek keldavausi prie vaikų, gaminau, tvarkydavausi, dariau viską, kad namai nesužlugtų.

Jis sakė, kad ieško darbo. Sakė, kad jam sunku. Sakė, kad aš pasikeičiau. Klausydavau ir tylėjau. Nes galvojau: tai krizė, tai laikina, tai reikės tiesiog išgyventi.

Pasirodė, kad visą šį laiką jis tiesiog kaupė pasipiktinimą. Ir nusprendė jį išlieti būtent taip. Viešai. Žemindamas.

Nereagavau. Atsistojau nuo stalo. Ramiai. Be žodžių. Nuėjau į miegamąjį ir pradėjau krauti daiktus. Nedariau tai demonstratyviai. Paprasčiausiai rinkau būtiniausius daiktus, lyg žmogus, staiga supratęs, kad nebegali čia likti.

Būtent tuo metu atsistojo anyta.

Ji visada buvo griežta, santūri, nesijaudinusi. Mes nebuvome artimi. Niekada nelaikiau jos savo atramą. Bet tą vakarą ji pažiūrėjo į savo sūnų taip, kad patalpoje tapo tylu.

Ji pasakė, kad jis nedirba jau pusę metų. Kad visą šį laiką būtent aš laikau šeimą. Kad dirbu po dvylika valandų, auginu jo vaikus, vedu ūkį, ir tuo pačiu neleidau sau skųstis. Ji priminė, kad dvyniai – jo vaikai. Kad nuovargis nesuteikia teisės žeminti. Ir kad jei išeisiu, ji mane palaikys. O jį – atims iš palikimo.

Niekas nesiginčijo. Niekas nepasijuokė. Jis sėdėjo tylėdamas, pirmą kartą nesuradęs žodžių.

Surinkau daiktus ir išėjau tos pačios nakties.

Vėliau buvo skyrybos. Be skandalų. Be šauksmų. Paprasčiausiai sprendimas, kuris seniai susikaupė. Anyta išlaikė savo žodį. Ji padėjo su vaikais, su būstu, su pinigais. Ne iš gailesčio. Iš teisingumo jausmo.

O jis liko vienas. Be šeimos. Be namų. Be įprasto komforto, kurį kas nors sukūrė už jį.

Kartais galvoju apie tą vakarą ir suprantu: baisiausia – ne nuovargis ir ne sunkumai. Baisiausia – kai tavęs nebeskleidžia žmogumi, kol tu tyliai viską trauki ant pečių.

Pasakykite, o ar jūs galėtumėte išeiti, jei jus taip pažemintų visų akivaizdoje? Ar toliau kentėtumėte, tikėdamiesi, kad vieną dieną jus vėl pradės gerbti?