Asmeniškai įsitikinau, kad šunys jaučia pavojų ir perspėja apie tai žmones

Tai nutiko prieš savaitę. Po darbo aš iš pradžių užbėgau namo, o paskui jau maniau eiti paimti dukros iš
darželio ir sūnaus iš senelio, mano tėčio, kuris dirba mokykloje. Todėl mano pirmos klasės mokinys
pasilieka su juo, kadangi nėra prailgintos grupės. Bet prieš eidama negalėjau atimti iš savęs malonumo
išgerti puodelį arbatos tyloje ir ramybėje. Tik štai tyloje pabūti nepavyko.

Kai tik atsisėdau už stalo, kieme ėmė kaukti šunys. Būtent kaukti, o ne loti. Labai ištęstai, banguotai,
man net skruzdės ėmė oda bėgioti. Todėl iškart kilo mintis, kad kažkas nutiko.

Priėjau prie lango ir pažiūrėjau, kas vyksta. Po kvadratinį mūsų kiemą blaškėsi 5 vietiniai benamiai
šunys, kurie visiškai nepiktybiški. Jie bėgiojo iš vienos pusės į kitą, kaukdami kaip pavojaus sirenos,
kurias įjungia ypatingose situacijose.

„Negi vėl juos gaudo?“ – pamaniau sau. Juk šunys iš tolo jaučia mašiną, kuri važiuoja jų sugauti.
Galiausiai paaiškėjo, kad kiemsargiai ir išties laukė mašinos, tačiau kitos. Gaisrinės. Kaimyniniame name
nutiko nelaimė, ugnies aš nemačiau, neužuodžiau dūmų kvapo, tačiau dėka šunų įspėjimo išėjau į lauką
sužinoti, kas vyksta. Ne aš viena.

Aš daug skaičiau apie tai, kai augintiniai pirmieji aptikdavo gaisro šaltinį ir įspėdavo apie tai šeimininkus,
žadindavo vidurnaktį, pranešdami, kad jiems ar kaimynams gresia pavojus. O štai prie savaitę ir pati tuo
įsitikinau. Kadangi žmogaus draugai kaukė ir blaškėsi po kiemą, kol atvyko gaisrininkai. Ir tai tiesa,
kadangi gauja iškart išsilakstė, kai atvyko gelbėtojai.

Vaikų pasiimti ėjau susimąsčiusi. Štai kaip benamiai šunys, kurių beveik visi nekenčia, skriaudžia ir
kviečia šungaudžius, gelbėti žmones. Būtent tuos, kurie juos išdavė. Turbūt dėl to aš gyvūnus myliu
labiau už žmones.

Kai ėjau su vaikais namo, kieme stovėjo greitoji, o gaisras buvo užgesintas.