Prarasdami tėvus, mes prarandame dalį savęs

Mama – svarbiausias asmuo žmogaus gyvenime. Būtent nuo šio žodžio prasideda jo kalba. Ir nieko nėra pasaulyje stipresnio už motinos meilę. Jos neįmanoma su niekuo sulyginti.

Nepaisydama nieko, ji visada myli, rūpinasi, palaiko savo vaiką. Mamai jos vaikas visada geriausias, ką jis beiškrėstų.

O kaip ji džiaugiasi pergalėmis, net mažiausiomis, nereikšmingiausiomis. Ir tokio žmogaus praradimas yra nepakeičiama netektis. Lyg prarastum dalį savęs. Laikas eina ir skausmas slopsta, tačiau randas sieloje lieka visam gyvenimui.

Juk mama – tai artimiausias draugas. Ji nešioja tave 9 mėnesius po širdimi, paskui gimdo, augina, ruošia į darželį, mokyklą, padeda atlikti namų darbus, pergyvena per egzaminus, verkia per išleistuves, išleisdama į suaugusiųjų gyvenimą. Ji paleidžia mus, bet niekada nepamiršta.

Visada seka jus jūsų širdyje.

Jūsų nesėkmės, klaidos jai skausmingesnės, nei jums. Ji tyliai pergyvena, verkdama į pagalvę. Tai vadinama besąlygiška meile.

Sunku pergyventi tokio žmogaus netektį, ypač jauname amžiuje. Tačiau laukti, kol viskas praeis savaime, nereikia. Po senovei jau nieko nebebus.

Tačiau po tokios netekties tampi stipresnis, morališkai atsparesnis. Daugelis stengiasi išvengti pokalbių apie ją. Nežino, ką paguodžiančio pasakyti.

O ne visada tos paguodos ir reikia. Kartais tiesiog būtina išklausyti. Juk nereikia sėdėti ir lieti ašaras. Mama tikrai nenorėtų jūsų tokio matyti. Reikia stotis ir daryti tai, ką suplanavote ar pažadėjote jai, kad padarysite.

Gyventi ir džiaugtis gyvenimu. Mokėkite vertinti tai, kad turite mamą. Dar kartą jai paskambinkite ar parašykite. Pasidomėkite, kaip reikalai. Ir pasakykite, kaip ją mylite. Nepamirškite jos.