Katinas ir šuo visą gyvenimą pragyveno kartu, o kai šuns nebeliko, katinas nerado sau vietos

Ši istorija nutiko vienoje amerikiečių šeimoje. Namuose gyveno du augintiniai: katinas, vardu Dzeusas ir šuo, kurį vadino Semu. Ypatingos meilės tarp gyvūnų nebuvo, tačiau jie nebuvo ir priešais.

Jų tarpusavio santykiai atrodė kaip taikus gyvenimas kartu, nors gyvūnai visada bandė laikytis arti vienas kito. Taikus šuns ir katino gyvenimas truko ilgus metus, kol mirė Semas. Kai gyvūnų šeimininkė grįžo namo, pamatė, kad Semo nebėra, o Dzeusas tupi šalia, lydėdamas į paskutinę kelionę.

Pirmosiomis dienomis Semo netektis niekaip neatsiliepė katino elgesyje, atrodė, kad netekčiai jis abejingas. Pokyčiai pasidarė pastebimi po poros mėnesių – Dzeusas nerado vietos namuose ir pastoviai vaikščiojo paskui šeimininkę. Kai moters nebuvo šalia, katinas klaidžiojo po kambarius, lyg kažko ieškodamas.

Katino elgesys sujaudino moterį, o kažkuriuo momentu ji ir išvis apsiverkė. Dzeusas surado Semo antkaklį ir atsitūpęs šalia jo ištisai uostinėjo. Visų nuostabai, šuns kvapas, išlikęs ant antkaklio, gyvūną veikė raminančiai.

Daiktas, priklausęs draugui, lyg priminė katinui laikus, kai jis buvo šalia. Šeimininkė pamatė, kad galimybė būti šalia Semo antkaklio daro Dzeusą laimingą. Gyvūnai niekada nerodė, kad tarp jų egzistuoja ypatinga draugystė, tačiau metai, praleisti kartu, visgi padarė juos išties artimais, tik gaila, kad katinas suprato tai jau po to, kai šuns nebeliko.